Vignesh Devraj: “Svarbiausias asmuo jūsų gyvenime esate jūs pats“

Jūs turite gydytojo diplomą, ar ne?

Aš turiu ajurvedos gydytojo diplomą, taip.

Kuo jis skiriasi nuo mums įprasto medicinos gydytojo diplomo? Kiek laiko studijavote?

Tai penkerių su puse metų studijos. Aš baigiau Keralos universitetą Trivandrume, valstijos sostinėje. Mes išmokome žmogaus kūno pagrindus: anatomiją, fiziologiją, truputį patologijos ir biochemijos. To, ką moko šiuolaikinė medicina. Sveikatingumo požiūris, kuriuo remiasi ajurveda, neprieštarauja šiuolaikinei medicinai, nors mes neišrašome modernių vaistų.

Ir žinoma, studijavau, kaip veikia ajurveda. Taigi teko mokytis sanskrito - kalbos, kuria buvo parašyti senieji vadovėliai.

Jūs mokate sanskritą?

Taip, tai svarbu. Be jo neįmanoma suprasti ir suvokti ajurvedos esmės.

Nuostabu. Studijuodamas ajurvedą, išmokote skaityti sanskritu?

Taip, skaityti ir rašyti.

Kokius tekstus teko studijuoti?

Įvairius vadovėlius. „Vadovėlis“ - gal ne visai teisingas apibūdinimas. Mes vadiname juos traktatais, tai stori tomai, panašūs į enciklopedijas. Juose susistemintos visos žinios. Pagrindiniai veikalai - Čaraka Samhita, Sušruta Samhita, Aštanga... Jie dažniausia nagrinėjami, siekiant suvokti įvairius ajurvedinės medicinos aspektus. Aštanga - tai aštuonių ajurvedos šakų pagrindai.

O kaip  - su pačiomis senosiomis vedomis, pavyzdžiui, Mahabharata?

Tai - mokyklinės programos dalis.

Aha... (Juokiasi)

Vedų tekstai yra labai plačios apimties. Jų struktūra - enciklopedinė, lyg skaitytum Encyclopedia Britannica ar Vikipediją. Juos per amžius sudarė daugybė skirtingų žmonių įvairiuose kraštuose.

Ajurveda yra vedų dalis, tik ji vystėsi savo raida.

Kokio amžiaus jos tekstai?

Kai kurie pasakojimai siekia penkis tūkstančius metų. Tai mokslas, kuris visiškai mėgdžiojo gamtą. Mes stengėmės mokytis iš gamtos.

Bet vis tiek vadinate tai mokslu...

Taip, taip, tai - mokslas, kurio mes išmokome iš gamtos. Pastebėjome, kad šuo ar kitas gyvūnas sunegalavęs ėda kurią nors žolę, išvemia ją ir pasveiksta. Tuomet žmogus ryždavosi išmėginti tą patį ir pasijusdavo geriau. Augalai, vanduo, skirtingas maistas - mes viską imdavome iš gamtos, gyvendami dermėje su ja. Tie dalykai, pastebėti gamtoje ir pritaikyti gyvenime, būdavo aprašomi ateities kartoms. Šias žinias apie gydymąsi mes ir vadiname ajurveda.

Tačiau ar tokie empiriniai pastebėjimai dabar neatrodo kiek senstelėję?

Žinoma, ajurveda vystėsi. Dabar mes deriname ją su naujausiais farmacijos pasiekimais. Pavyzdžiui, labai sunku augalo sultis ilgai išlaikyti šviežias. Pagal ajurvedą jos veikia tik tris valandas. Toks galiojimo terminas dar priklauso nuo klimato: vėsesniuose kraštuose jis šiek tiek prailgėja, o karštyje net sutrumpėja. Taigi, negalėdami išlaikyti sulčių ilgiau, mes verdame arbatas, gaminame augalinius ekstraktus. Šiuolaikinis žmogus darosi tingus, todėl pasigamina tablečių. Į jas dedami tie patys augalai. 

Ir jūs pritariate, kad tabletės atstoja šviežias sultis?

Kai galite rinktis, sultys visada geriau. Tabletės tėra antra galimybė, skirta skubančiam žmogui.

Ar jūs pats suvokiate šviežumo poveikį?

Niekas negali jo atstoti.

Kodėl? Ar galite tai moksliškai paaiškinti?

Matote, mūsų kūnai sudaryti iš vandens. Maždaug aštuoniasdešimt procentų. Vanduo yra vaisingumo prielaida. Mes tikime, kad Marse įmanoma gyventi, nes per palydovus aptikome ten kažką panašaus į vandenį. Septyniasdešimt procentų gyvybės Žemėje yra po vandeniu. Šviežiose sultyse augalų ekstraktai susimaišo su vandeniu. Iš jų kūnas daug greičiau negu iš tablečių sugeria aktyvias medžiagas. Jos lengviau įsiterpia į mūsų kūnus.

Žodžiu, tai - tik dėl vandens?

Žiūrėkit... Jeigu kalbėčiau su jumis prancūziškai, jūs nesuprastumėte. Kalbą jūs pirmiau išgirstate, apdorojate ir tik tuomet sugeriate, paverčiate ją sau suprantama informacija. Tabletė pirmiausia turi ištirpti, suirti ir tik po to ima veikti.

Taip, tačiau mokslas pripažįsta, kad nežino, kaip veikia smegenys, suvokdamos prancūzų ar kitą kalbą. Chemikai gi, tiksliai nustato kiekvieno augalo ar tabletės sudėtį, išskiria veikliąsias medžiagas. Man įdomu, ar šviežumo poveikis yra toks pat mokslo nepaaiškinamas reiškinys, kaip išgirstų žodžių virtimas atmintimi, o gal jis turi suvokiamą mechanizmą?

Prieš atsakydamas, pacituosiu vedas. Ten sakoma: „Žinoma - tik lašas, nežinoma - vandenynas“. Mokslas dar turės nukeliauti šviesmečius, kol perpras žmogaus kūną. Skaitydamas naujausius medicinos vadovėlius jūs aptiksite, kad daugiau nei 60 procentų ligų priežastys nėra žinomos. Jei nežinote priežasties, kaip galite išgydyti ligą? Tik aklai bandyti: gal pavyks, o gal ne.

Turime prisipažinti, kad esame silpni, mums dar daug liko išsiaiškinti. Kadaise ajurvedos sudarytojai kitaip suvokė kūną, juk jie nesinaudojo rentgenu ar branduoliniu magnetiniu rezonansu, negalėjo ištirti kraujo. Pasikliovė vien penkiais jutimais ir šeštuoju suvokimu kas yra kas. Jie nežvelgė į kūną kaip molekulinės biologijos ar chemijos tyrinėtojai. Šie mokslai dabar tiesia tiltus tarp priežasčių ir pasekmių, gali pagrįsti klinikinius tyrimus ir paaiškinti, kodėl kas nors veikia.

Tyrinėdami augalo turmeriko, dar vadinamo kurkuma gydomąjį poveikį, farmacininkai iš jo laboratorijoje išskyrė veikliąją medžiagą kurkuminą. Šiuolaikiniai medikai nusprendė: „Išsunkę gryną kurkuminą, suspauskime jį į tabletes ir skirkime pacientams, siekdami tokio pat rezultato kaip su kurkuma.“ Kurkuma puikiai slopina uždegimą. O išskyrus gryną kurkuminą paaiškėjo, kad jis neveikia. Bent jau taip gerai kaip kurkuma.

Kažko trūksta.

Būtent! Kitokia energija...

Energija bendrąja prasme?

Taip. Gamtos energija. Juk nuėjęs į mišką žmogus jaučiasi kitaip nei miesto spūstyse. Mes jaučiame gyvybės energiją, gamtos energiją. Trykštančio šaltinio vandens energija labai skiriasi nuo to, kurį geriame iš plastikinio butelio. Esame gamtos kūriniai, bet ilgai užtruks, kol ją perprasime.

Ajurveda Vakaruose laikoma alternatyva tradicinei medicinai. Kokiais atvejais jūs, ajurvedos gydytojas, padedate geriau už daktarą, taikantį įprastus metodus?

Ajurveda negali išgydyti visko, tačiau kai kur ji padeda. Pagal ajurvedą, sanskrito kalba, žmogaus kūnas vadinamas śarīra. Tai reiškia: „vis mirštantis kiekvieną akimirką“.

Mirštantis kiekvieną akimirką?

Taip. Mūsų kūnai nuolat miršta. Tai taipogi reiškia, kad jie kiekvieną akimirką vis gimsta. Toks labiau filosofinis paaiškinimas. Praktiškai mes suvokiame, kad kūnas yra tai, kas nuolat šalina atliekas. Kiekvieną akimirką. Tuo gyvas kūnas skiriasi nuo mirusiojo: gyvasis nuolat išskiria, šalina atliekas. Lavonas to nebedaro. 

Ir kas iš to?

Ajurveda turi nuostabiausių ritualų, metodikų, gydymo būdų, medikamentų, dietų ir kitokių patarimų, kaip šalinti atliekas iš kūno. Fiziškai ir protiškai. Iš ankstesnio apibrėžimo išeina, kad jeigu jūs nešalinate šiukšlių, tai kamuojatės vargdamas. Kai atliekų atsikratote tinkamai, jūsų gyvenimas tampa fantastiškas.

Jūs pagreitinate atliekų šalinimą iš kūno?

Pagreitinu tiek, kad atliekos šalintųsi optimaliai.

Klausdamas „Kaip jaučiatės?“, ajurvedos gydytojas turi galvoje klausimą „Ar jau tuštinotės?“ Jei nevaikštote į tualetą, tai atsiliepia jūsų energijai. Užkietėję viduriai sumažina energijos lygmenis. Senovės graikai sakydavo: „Užkietėjimas - visų ligų motina“.

Niekas ir dabar nesiginčytų, kad užkietėję viduriai - malonumas. (Juokiasi)

Būtent! Ajurveda padeda šalinti dalykus, kurių mūsų kūnams nebereikia.

Puiku, tik jūs taip ir neatsakėte į klausimą, kuo ši mums alternatyvi medicina yra pranašesnė. Jums tai turbūt alternatyvi yra mūsiškė?

Mes ją vadiname paskutine priebėga.

Vakarų mediciną?

Taip, vakarietišką gydymą.

Ar „paskutinė priebėga“ reiškia, kad keraliečiai pirmiau visada kreipiasi į ajurvedos specialistus?

Tai keičiasi. Žiūrėkit, kai užsidega namas, jūs nebegalite svarstyti - kviečiate ugniagesius. Tuomet žmogus, patarinėjantis, kaip išvengti gaisro, jums nereikalingas. Ajurveda padeda apsisaugoti nuo gaisro, jos gydytojas pataria, ką daryti, kad ugnis neįsipliekstų. Jis pasako, ką derėtų keisti gyvenime, kad neprireiktų šauktis gaisrininkų. Tačiau kilus gaisrui, jūs privalote kviesti ugniagesius, todėl tai vadinama paskutine priebėga.

Tuomet ajurveda geriausiai tinka sveikiesiems?

Taip, būtent. Sveikiesiems ir sveikstantiesiems. Ji padeda greičiau pasveikti.

Ajurvedoje minima, kad puikią savijautą palaiko tik nenutrūkstamos ir nesibaigiančios pastangos: tinkamas maistas, tinkamos mintys, tinkamas elgesys. Svarbiausias asmuo jūsų gyvenime esate jūs pats. Su savimi mes susiduriame kiekvieną akimirką. Daugiau su niekuo nebūname nuolatos, tik su savimi. Kaip mes elgiamės su savimi, taip bendraujame ir su pasauliu.

Nesate prieš antibiotikus?

Žiūrėkit, infekcijų gydymas, chirurgija - nuostabūs šiuolaikinės medicinos pasiekimai. Jie padėjo žmonijai prailginti gyvenimo trukmę. Turime pripažinti mokslinių atradimų naudą, ji nepaneigiama.

Tai primena plastmasės išradimą. Plastmasė pakeitė žmonių gyvenimą, tačiau plastikinių daiktų perteklius kelia ir pavojų mūsų planetai.

Papasakokite, kaip jūs padedate savo pacientams išlikti sveikiems.

Ajurvedoje visus žmonių negalavimus galima suskirstyti į dvi grupes. Ligos kyla arba dėl pertekliaus, arba dėl stokos. Stoka būna įvairi: vitaminų, geležies... Arba kai cholesterolio lygis yra per žemas, cukraus kiekis kraujuje per mažas, per žemas kraujospūdis ir panašiai. Perteklius taip pat gali būti įvairus: per daug riebalų, cholesterolio, cukraus... Aukštas kraujospūdis...

Dar yra ligų, kai aptinkame pertekliaus ir stokos samplaiką. Galime persivalgyti, bet nepakankamai maitintis: valgome daug, o energijos stokojame. Miegame ilgai, bet prabundame nuvargę. Taip nutinka, kai nuslopsta kūno gebėjimas paversti maistą gerąja energija. Tai lyg sugedęs automobilis, į kurį įpylus benzino, jis nesugeba degalų energijos paversti judėjimu.

Kūno gebėjimas paversti maistą energija sanskrito kalba vadinamas agni. Tas pats žodis reiškia ugnį. Tai svarbiausias mūsų kūno talentas. Jį išlaisvinus, kūnas pats pasigamina visus geriausius vaistus. Juk preparatai, kurių perkame vaistinėse, gaminami ir mūsų pačių viduje.

Kaip gi jūs išlaisvinate šį talentą?

Pirma, svarbu suprasti, kas jį slopina. Juk tas gebėjimas niekur nedingsta, jis visada glūdi mumyse, tik jį slopina nuodai. Nuodais ajurveda laiko viską, ką sunku pašalinti iš kūno. Kuo sunkiau - tuo nuodai stipresni. Tokių medžiagų derėtų vartoti mažiau.

Pirmiausia mes siūlome apriboti suvalgomą baltojo cukraus kiekį. Tai sunkiai šalinamas iš kūno produktas.

Siūlote jo nevartoti?

Ne, tik mažiau valgyti. Juk tik nuo dozės priklauso, ar medžiaga veikia kaip vaistas, ar kaip nuodas. Sumaišę cukrų su vandeniu, gauname klijus, lipnią masę... Prieš 10 000 metų žmogus per metus suvartodavo cukraus kiekį, prilygstantį 20 arbatinių šaukštelių. Šiuolaikinės gerovės visuomenės pilietis tiek ir dar daugiau suvalgo per dieną.

Taigi, dieta yra vienas iš jūsų siūlomų principų?

Tai svarbiausias dalykas.

Svarbiausias?

Taip. Jei laikotės dietos, jums neprireiks vaistų.

Tai jūs pažadinate kūno gebėjimą šalinti atliekas, parinkdami tam tikrą dietą?

Jeigu kreipiatės į šiukšlių tvarkymo specialistus, pirmiausia jie pasidomės, iš kur tos atliekos randasi. Gal įmanoma sustabdyti jų srautą? Jie patars rinktis ne storą plastikinę plėvelę, o plonesnę, greičiau yrančią, lengviau perdirbamą. Taip pat ir su maistu - pirmiausia mes siūlome mažiau valgyti sunkiai perdirbamų ir šalinamų produktų: rafinuoto cukraus ir gliuteno.

Gliuteno - taipogi?

Gliuteną mūsų organizmai dažniausia toleruoja, tačiau susidūrę su jo pertekliumi, nepajėgia lengvai pašalinti.

Šiuolaikiniai žmonės yra nuvargę ir išsekę labiau negu bet kada istorijoje.

Vien dėl cukraus ir gliuteno?

Ne, bet mes jaučiamės nusivarę, nepaisant šitokios maisto gausos. Ajurveda teigia, kad norėdami įkurti savo agni, turite išsivalyti žarnas. Visą traktą nuo ryklės iki rectum.

Ar jūs siūlote ir išsiplauti žarnyną?

Taip, žinoma. Tai padeda lyg staigus variklio užvedimas. Paskui jums tereikia dietos gerai savijautos ugniai pakurstyti.

Dar ko nors?

Dar ajurvedoje yra aprašyta daugybė naudingų žolelių. Be to, svarbu jūsų gyvenimo būdas: išsimiegoti, valgyti su apetitu. Kai kas sako, kad dera valgyti laiku, kiti teigia, kad valgyti reikia tik praalkus. Ajurveda moko, kaip praalkti laiku. Tuomet valgyti. Šis gebėjimas laiku praalkti yra labai veiksmingas, daro kūną atsparų.

Tam tikras ritmas?

Taip. Ritmas. Visa gamta pagrįsta ritmu, kaita. Mes esame gamtos kūriniai, todėl gebėjimas pagauti ritmą, jo laikytis, juo džiaugtis praturtina gyvenimą nuostabiais pojūčiais.

Keraloje dienos ar metų ritmas turbūt skiriasi nuo europietiškjojo?

Kiekvienas organizmas vystėsi tam tikroje vietovėje. Žiūrėkit, kaip skiriasi įvairių kraštų augalija. Pavyzdžiui, klimatas skatina mus pamėgti tam tikrą maistą.

Savo gydykloje priimate europiečius. Kiek trunka įprastas jų sveikatinimo kursas?

Dvi-tris savaites. Toks laikas kūnui būtų idealus, kad jis tinkamai apsivalytų. Nors įvairūs žmonės turi skirtingų pageidavimų.

Noriu grįžti prie jūsų minties, kad žmogus gyvenime dažniausia susiduria su pačiu savimi. Induizmas turi tradicinę sąvasties sampratą...

Induizmas?

Na taip, atmano vaizdinys vedų išmintyje, ko gero, buvo pirmasis mus pasiekęs filosofinis sielos aprašymas. Ar jums tai svarbu?

Ajurvedoje žodis „sveikata“ tariamas „svasta“. „Sva“ reiškia „gryniausias aš“. „Sta“ reiškia „susietas“. Taigi, tik išlaikydami tamprų ryšį su grynuoju savimi, mes esame tikrai sveiki. Kuo toks ryšys silpnesnis, tuo labiau pasiligojame, o ryšiui nutrūkus - mirštame.

Aišku.

Galingoji gamta, ar kaip tą jėgą pavadintume, sukūrė žmogaus kūną. Jis vystėsi labai ilgai, per tą laiką daugybė kitų gyvybės rūšių išnyko. Tai vienas tobuliausių gamtos kūrinių. Jis moka išsigydyti pats. Jūs įsipjaunate, ir žaizda užgyja. Nuovargis įspėja, kad atėjo metas stabtelėti. Skausmas liepia, kad privalote kažką keisti...

Sakykite, ar tas „gryniausiasis aš“ turi savo vietą?

Tai toks pat klausimas, kaip „Kur yra jūsų protas?“ Lyg klaustumėte, ar jis yra smegenyse, ar širdyje, ar dar kur nors... Empiriškai save tapatiname su širdimi. Ajurveda širdį laiko centru, kuris valdo brangenybę, vadinamą krauju. Sakydami „aš“, priglaudžiame delną prie širdies.

Ar jis nemirtingas?

Taip, be abejo, jis amžinas. Paklauskite bet ko, ir jums pasakys.

Visi mes žinome, kad mirsime. Suprantame, kad vieną dieną net saulė turės užgesti, Žemės planeta taip pat išnyks. Tačiau kažkas mumyse kužda: „Aš vis tiek gyvensiu ir po mirties.“ Būtent tą dalelę, kuri tikisi gyventi amžinai, mes laikome gryniausiuoju „aš“.

Gražu. Gal ši akimirka tinka stabtelėti?

Gerai.

(Abu juokiasi)