2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Apie sportbačius, išprievartautas dalelytes ir trans riebalus


Ne tik šiame tinklaraštyje žmogiškos dorybės pliekiasi su silpnybėmis. Esama literatūros, kiaurai persunktos gėrio ir blogio dvikova. Štai Jono Vaitkūno (pasirašinėjančio Jono Minties pseudonimu) debiutinės knygos „Jei suprasi, kas esi, sužinosi, kas visi“ anotacija:

„Tai ne romanas ir ne pasakos,
Tai ne poezija ar gražbyliavimas.
Veikiau tai tragedija.
Tai ne fantastika ar filosofija,

Ne žvaigždžių karai ir ne politika,
Ne sekta ir ne religija.
Tai mūsų gyvenimas, mūsų tikrovė,
Mūsų ateitis, mūsų raida,

Kokiam tikslui sukurta ši planeta?
Kas mes tokie, ką čia veikiam?
Kodėl lig šiol dar kvaili?
Kaip reikia gyventi ir kur mums reik eiti?

Bus serija knygų, ši pirma jų.
Tai lyg sėkla, įberta į žemę.
Sėkla - mes patys, mes ją sėjam.
Ką pasisėsim, tą ir pjausim, ką paliksim, tą ir rasim.

Su pagarba,
Autorius Jonas Mintis“

Šis rašytojas, spėju, knygas leidžia savo lėšomis, uždirbtomis sąžiningu triūsu Suvalkijos ūkyje. Žmonės kalba, kad jis per keletą metų yra parašęs ir išspausdinęs bent 18 nemažos apimties veikalų, tarp jų vieną – rusų kalba. Tekstus, anot jo, transliuojąs kosmosas, ir daugiau tokių recipientų šioje Žemėje nėra. Taigi, nėra ir su kuo ginčytis.

Augustinas Rakauskas pernai iš „Verslumo dvasios“ išaugino „Globalią jausmo proto dvasią“. Solidžiai 10 000 egzempliorių ištiražuotoje knygoje nevengiama minėti Dievo vardo („Šiandien Kristaus kraujo molekulės, pripildytos dieviškųjų nuostatų dvasios, tobulina kiekvieno tikinčiojo sielos dvasią, gyvendamos mūsų jausmuose ir mintyse.“), bet nagrinėjami ir žemiški klausimai. Branduolinė energetika smerkiama iš esmės, todėl, kad naudojasi „atominėje elektrinėje išprievartautomis dalelytėmis“. Daug dėmesio autorius skiria organizacijų vystymui ir jų vidaus psichologijai, aistringai, todėl kiek dogmatiškai, pateikdamas ezoteriška filosofija virtusią asmeninę patirtį. Ir vėl – nėra dėl ko ginčytis, skaitytojui aiškiai siūloma sąmoningai rinktis tarp gėrio ir blogio.

Kai pats leidėjas pavadina knygą „pasauline sensacija“, pakvimpa bulvaru. Tokia yra pernai lietuviškai pasirodžiusi ir „požiūrį į bėgimą kardinaliai pakeitusi“ Christopherio McDougallo knyga „Gimę bėgti“. Kaip ir iš aukščiau paminėtų kūrinių, kas nors iš jos pasisems įkvėpimo gyventi, bėgti ir kurti, tačiau „šokiruojančiam pasakojimui“ to, suprantama, mažoka. Nuostabą autorius mėgina sukelti, pasikinkęs siaubovarą. Jei bėgiosite, avėdami įprastus sportbačius, netapsite greičiausiais bėgikais, bet vien žalosite savo kūną, teigia jis. Siekdami gėrio, lakstykite basi ar beveik basi.

Neturiu griežtos nuomonės dėl sportbačių pasirinkimo, tik manau, kad minimalistinis ar nulinis apavas patyrusiems ultrininkams tinka labiau, nei pradedantiesiems. Kategoriškas vienų batelių demonizavimas, o kitų kanonizavimas, paverčia opusą „Gimę bėgti“ ezoterišku skiedalu. Ar jis tikrai per metus sugebėjo kardinoliškai pakeisti lietuvių požiūrį, pasidairysime per artimiausią „Nike“ pusmaratonį.

Kol kas, dėkui Dievui, Europos direktyvos sportbačių madų nereguliuoja. Užtat Lietuvos valdininkai, neseniai uždraudę nepilnamečiams maukti redbulius, stoja į kovą su trans riebalais. Prieš dvidešimt metų JAV prasidėjęs panikos priepuolis pagaliau atsirito pas mus. Dar neseniai „Flora“ margarinas buvo pagrindinis Londono maratono rėmėjas, o gyvuliniai taukai bei sviestas laikyti infarktą pagreitinančiais tepalais. Šiandien per Lietuvos radiją galite išgirsti visiškai priešingų gąsdinimų srautą. Jį lieja ne koks gimęs bėgti ir kažkada pačiuožęs buvęs žurnalistėlis, o profesorių titulais ginkluotos poniutės, mojuodamos Pasaulio Sveikatos organizacijos strategijomis.

Visuomenės rūpestis dėl trans izomerų grindžiamas iš esmės tokia pat mitologija, kaip ir genetiškai modifikuotų rapsų bei sojos pupelių kritika: nenatūralu, antgamtiška, beveik antikristiška. Naujausia apklausa atskleidžia, kad nepaisydami sušvelnėjusios ES politikos GMO atžvilgiu, du trečdaliai lietuvių smerkia genetiškai modifikuotų augalų sėjimą, nors tik devyni procentai giriasi šį bei tą išmanantys toje srityje. Jono Minties poezija ir Augustino Rakausko „išprievartautų dalelyčių“ teorija puikiai iliustruoja šį požiūrį. Nerimo jausmo racionaliai paneigti neįmanoma. Galima tik pasišaipyti, prisimenant, kokią peklą užvirė dėl „kūno skysčių tyrumo“ pasiaukojęs S.Kubriko filmo „Dr.Strangelove“ herojus.

Maistiniai riebalai būna dviejų tipų: sotieji ir nesotieji. Su sočiaisiais (sviestu, lašiniais) viskas aišku: valgai ir bėgioji. Nesočiosios riebiosios rūgštys gali būti cis arba trans pavidalų. Abu tipai aptinkami natūraliuose produktuose, tik trans forma ten daug retesnė. Ji gausiau susidaro, perdirbant augalinius aliejus į kietas maistinių riebalų formas – margarinus.

Verta suklusti, kai kokia nors ekspertė ima klykauti konkrečias nesąmones, aiškindama, kad trans riebalai pasižymi kitokiomis cheminėmis savybėmis nei cis lipidai (nieko nuostabaus – aut. past.), todėl pakeičia mūsų ląstelių sienelių pralaidumą (o čia jau visiški skiedalai, nes organizmas geba suvirškinti tiek vieną, tiek kitą riebalų formą ir pats pasigamina tinkamas ląstelių membranas – aut. past.). Angliakalbėse šalyse tokie cis populistai vadinami cissy (palyginkite su sissy – angl. myžnius (ė)).

Dauguma mokslininkų sutaria, kad trans riebalai žalingesni širdies kraujagyslėms už cis ir sočiuosius. Visai ne todėl, kad trans forma yra savaime velniška ir toksiška, o tik todėl, kad užsiėmęs jos perdirbimu, kūnas nespėja įsisavinti jam naudingesnių nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Taigi žala yra neesminė, netiesioginė ir sunkiai pamatuojama. Kiti siaubovaros teiginiai apie trans rūgščių įtaką vėžiui, diabetui ir nukvakimui nėra pagrįsti išvis niekaip kitaip, negu proto dvasios jausmais.

Saldainių ir tortų kepėjai bei tepamų sūrių gamintojai bus spaudžiami keisti technologijas, kad apsieitų be trans riebalų. Puiku. Bloga tik tai, kad šis spaudimas kyla iš visuomenės baimės, nesigilinant į tikrąsias grėsmes ir jų priežastis. Kai žmogus savo pinigais apmoka dvasios kriterijais grįstų idėjų sklaidą, tai gali būti net sveikintina, tačiau tokiems užmojams pasitelkiant viešuosius finansus, derėtų bent susimąstyti.

Mitologinis latvių didvyris, genetiškai modifikuotas lokys, Lačplėsis lig šiol Daugavos dugne kaunasi su slibinu. Kieno pusėje esame?

2015 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Aš esu Monika Šalčiūtė


Lietuviui būdinga ilgai mąstyti, ne veltui mūsų sostinė – Šiaurės Atėnai. Ramiai besvarstant, esu ar nesu Charlie, ir kodėl, akiratin pakliuvo daug aktualesnis iššūkis: pasirinkti pilietinę poziciją esminiu mūsų visuomenei klausimu. Kas teisus: Selas ar Andrius Tapinas, profesorius Povilas Gylys ar anoniminis komentatorius? Ir svarbiausia, ko būna daugiau: pajamų ar pelno?

Pradėsiu nuo to, kas aš esu ir kas nesu. Kažkada nugirdau, kad fiksuotos tapatybės paieška – pagrindinis klasikinės psichologijos metodas. Išsiaiškinsi, kas toks esi, ir bus ramu. Žmogus – ne gyvulys, graikas – ne barbaras, vyras – ne moteris, Aischilas – tikrai ne Miltiadas, ir jau gink Dieve, ne Charlie. Tik viena bėdelė: šitaip apsisprendus, beregint užpjauna nuobodulys. Tuomet imi svarstyti, kuo čia persirengus: sutana, ar moteriškais apatiniais, kokią kaukę mautis: Andriaus Užkalnio ar Mečio Laurinkaus.

Laisvą mąstytoją vimdo išvedžiojimai, kad tapatintis su Charlie – ne lygis, nes jis pornografiškai tyčiojasi iš šventų dalykėlių. Reikia kuo daugiau, kuo įvairiau tyčiotis iš idėjų ir vaizdinių, nes taip gimsta naujos koncepcijos ir įkvepiantys kūriniai. Amerika valdo pasaulį ne tik todėl, kad pasigamino dolerį ir bombą, bet dar labiau todėl, kad ten įstatymai nedraudžia plūsti kitaip mąstančiųjų ir deginti šventų raštų.  

Jeigu aš nesu Charlie, tai tik todėl, kad jis tyčiojasi iš žmogaus. Argumentai ad hominem savaime skysti ir apgailėtini. Šaipytis iš konkretaus asmens, iš jo kumpos nosies, tamsios odos  ar šviesių plaukų, tiesiog nemandagu. Dar gėdingiau - juoktis, kad kitas yra kvailesnis, nes kvailesnis juk reiškia - silpnesnis. Teisinga pašiepti pačią kvailybę, bet ne asmenį.

Žymusis Andriaus Tapino pokalbis su Prezidentės intonacijas mėgdžiojančia šokėja – tiesiog mąstymo pamokėlė. Filosofai iš pavydo plaukus raunasi. Palyginkite, ko vertas, pavyzdžiui, toks Arnio Ritupso  monologas. Ar žinote bent vieną sau svarbų dalyką, klausia jis, nes pats tai nežino. Todėl siūlo mokyklose dėstyti nežinojimą.  

Teorinius samprotavimus toli lenkia praktinė išmintis. Pajamos ar pelnas: kas didesnis? Kokia klausimo gelmė! Kol kas komentatoriai tik prie pagautės prisikasė, o kur dar turto pervertinimai, prestižas, mokesčių inspekcijos aktai, socialinė įmonės atsakomybė, tvari vertė ir kvantinė buhalterija?

O tikrasis euro bei lito santykis?! O lyginant su rubliu?! O po dešimties metų?! Puikiai užčiuopta, dar nuostabiau išsukta. Bravo! Drąsiai šaukiu: aš esu Monika Šalčiūtė!

Rytoj gal būsiu Andrius Tapinas. 

2015 m. sausio 13 d., antradienis

Balys Bardauskas: „Žinau, ką reiškia, kai sustoja laikas!“


Esi maratonininkas. "Dakaro" ralyje, net susilaužęs abi rankas, sugebėjai motociklu išvairuoti iki finišo. Saulius Paukštys knygoje „Į Bankoką per 40 dienų“ tarp kitų personažų tave pristato pedagogu. Tai - pokštas, ar rimtai save laikai mokytoju?

Visų pirma, mano profesija yra pedagogas, ir ne šiaip sau profesija, o rimtai dirbau mokykloje kūno kultūros mokytoju. Buvau klasės auklėtojas.

Kada tai buvo, kiek truko?

Ooo dabar tiksliai nepasakysiu... Dirbau periodiškai: padirbėjau metus, išvažiavau į Ameriką ir grįžęs vėl padirbėjau trejus ar ketverius metus.

Kur?

Vilniuje, Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykloje, prie Ledo arenos. Sekėsi gerai, vaikai klausė. Dabar susitinku gatvėje savo buvusius auklėtinius, kai kurie jau turi nuosavus verslus. Vienas, pavyzdžiui, vežioja tralu automobilius, duodu jam darbo. Kiti dirba restoranuose pas mano draugus. Užeinu į mokyklą, gerai su direktore sutariu.

Tą, ką sakydavau vaikams, visiems kartoju: gatvėje nieko nepasieksit, turit nesigundyt pigiais dalykais, eit į priekį.

Dabar įkūriau viešąją įstaigą „Vilniaus miesto motosporto klubas“. Susiradau užpelkėjusią vietovę, tinkamą enduro važiavimui.  Keletą metų vaikštau ratais, be jokios pagalbos. Liepia daryti projektą – padarau... Prieš kelias savaites gavau atsakymą, kad jau lyg leis man toje vietoje padaryti trasą enduro motociklams. Tai ten pirmas dalykas bus treniruoti vaikus. Mokysiu važiuoti juos motociklu.

Kodėl būtent toje vietoje?

Kai susigalvojau važiuot į "Dakarą", nebuvau važiavęs su krosiniu motociklu. Paprašiau draugo, jis atvežė mane į tą vietą, davė savo motociklą. Ten aplink – nei namų, nei kaimynų, rami apleista vieta. Užsikūriau aš tą motociklą... Reljefas ten labai tinkamas, niekam ta vieta neįdomi, ten šalia elektrinė, kažkokie rezervuarai.

Ar vieta žmogui svarbu?

Labai.

Juk esi aplankęs daugelį vietų

Taip.

Kokia vieta yra gera?

Gera vieta ten, kur šeštadienio rytą neateis kaimynas, neatvažiuos policija ir nepasakys: „Jūsų motociklas per garsiai ūžia“ ar ką nors panašiai. Neutrali vieta.

Tai čia – motociklininkui.

Motociklininkui.

O šiaip žmogui?

Kokia vieta yra gera žmogui?

Tau.

Aaaa... Na tai gyvenimo malonumai susideda iš trijų „P“: kur gerai pavalgai, saugiai jautiesi ir ką nors nauja pamatai.

Pasigedau antrosios „P“.

(Ilgai juokiasi.) Pamiegi. (Toliau juokiasi.)

Idealiausia vieta... Daug kartų sakiau, kad važiuosiu gyvent į Kubą. Pirmąkart ten nuvažiavau gal 2004-ais metais. Tai buvo tikras komunizmas. Ne, gal du tūkstančiai antrais ar trečiais nuvažiavau. Kai atvažiuodavau į kaimus ir užleisdavau magnetofoną, tai būdavau numeris vienas. Žmonės gyvena vieni prie Karibų jūros, kiti – prie Atlanto vandenyno. Važiuodavau ne ten, kur turistai renkasi, o ten - kur nieko nėra, žvyrkeliu kažkokiu...

Motociklu?

Ne, automobiliu. Pakliūdavau į tokias vietas, kur jausdavau, kad laikas sustoja. Va, žinau, ką reiškia, kai sustoja laikas! Išeini ryte, ir ką matei prieš tris dienas, tą matai šiandien: ta pati moteris ant šaligatvio, tas pats vaikas varinėja kamuolį, tas pats vyras taiso mašiną, neaišku, ką jis ten tiek laiko... Niekas nesikeičia.

Labai nuostabi šalis. O kai ten grįžau po kelių metų, žmonės jau turėjo mikrobangų krosneles, jau turėjo mobiliuosius telefonus. Jau viskas buvo kitaip, jie jau žinojo žodį „Armani“.

Dabar vėl reikės kada nors susirasti laiko nulėkti, tai jau kapitalistinė bus šalis, bet labai smagi. Labai geri prisiminimai.

Dėl sustojusio laiko?

Na kaip... Mes visi atsikėlę kur nors lekiam: darbai, reikalai, skambučiai, kontraktai... O ten nieko tokio nėra. Sėdi prie jūros, pasigauna žuvies. Dainuoja visi nuo ryto iki vakaro. Ten dvi žmonių rūšys: jei nesi muzikalus, eik sportuoti. Fizikų ar chemikų ten nereikia. Žmonės niekur neskuba, nes vis tiek atvažiuos turistai ir atveš pinigų. Visi labai draugiški.

O dykumoje?

Dykumoje? Na kiek aš čia... pervažiavau visą centrinę Libijos dykumą. Ne vieną kartą. Ten žmonės, tikrieji gyventojai, tuaregai, irgi labai draugiški, bet tuo pat metu pyksta, kad tu čia važinėji. Turi su jais susidraugauti: atvežti vandens, obuolių kokių, vaisių... Gink Dieve, ne kokio šokolado, jie nuo to gali numirti, jiems jo neskaido.

Matai, kaip yra: tie tuaregai yra laikomi Sacharos gyventojais, keliauja ir gyvena, kur nori. Sienų apsauga, armija, juos praleidžia. Ir kadangi pasaulis vis vien eina link kapitalizmo, tai dabar atsitiko taip, kad tuaregai kontroliuoja visą Sacharos kontrabandą. Atrodytų, ten - juokai, nėr gyventojų, o didžiausias kontrabandos kelias eina per Sacharą. Pavyzdžiui, daržovės iš Egipto - į Libiją. Juokas juokais, bet labai dideli pinigai. Tai viską kontroliuoja tie tuaregai, kuriems nereikia nei mobiliako, nei GPS‘o. Jie pagal žvaigždes eina ir nueina.

Kodėl tai kontrabanda, o ne prekyba?

Neleidžia įsivežti, skatina vietinį žemės ūkį.

Na, o dabar tai, aišku, viskas išdaužyta. Amerikos ambasados pastate Tripolyje gyvena islamo išsivadavimo armija. Ir barzdočiai, ir tie kiti turi rimtų ginklų, naikintuvais skraido, duodasi. Vieną vakarą rajoną kontroliuoja vieni, kitą – kiti. Visa šalis chaose.

O prie Kadafio buvo: visi kalba angliškai, internetas veikia, policininkas parodo „Sustot!“, visi sustoja... visi paslaugūs, nori bizniaut, mašinos brangios, mokesčiai – trys procentai...

Tai ko sukilo?

Matai, Bengazis, kur prasidėjo revoliucija visada buvo prieš Kadafį. Nes Kadafis buvo kilęs iš Sabhos. Tai anie labiau nuskriaustais save laikė. Nors Kadafis vieną dieną per metus, dabar neatsimenu tos datos, leisdavo visiems streikuoti, protestuoti: eikit, išsakykit, ko norit, mes – irgi demokratija... Tai žinai, ar daug reikia, norint žibalo įpilti? Žmonės religingi, išeina mula ir sako: pažiūrėkit į Dubajų, mes naftą radom tuo pačiu metu, o kaip jie gyvena!

Ar pritari žmonių skirstymui į rytiečius ir vakariečius?

Žinai, mus laiko vakariečiais, bet tu nuvažiuok 50 kilometrų nuo Vilniaus ir rasi visai ne vakariečių.

Lietuvoj?

Lietuvoj. Matai su tuo skirstymu... Nuvažiuok kad ir į Afganistaną. Ten atseit talibai visi, o užsuk į mažą kaimelį prie Bagramo, rasi ten tokių išsilavinusių žmonių, kad jie žino net, kada Lietuva nepriklausomybę iškovojo. Jų mentalitetas tikrai vakarietiškas.

Stereotipas teigia, kad vakarietiškas mentalitetas priima liberalios demokratijos modelį.

Tuomet iškyla klausimas, kas yra demokratija.

Įdomiausiai tai žmonės mąsto Afganistane. Išvis nuostabu, kokiame jie pasaulyje gyvena. Ten pilna mąstančių žmonių, galima apie kiekvieną tokį po knygą parašyt. Štai važiuoju su bičiuliu Čakčarano mieste, ir jis sako: „Kaip būtų gera, jei žmonės tvarkingai mašinas parkuotų. Taigi kamščių nebebūtų!“ O spūstys Čakčarane - kaip Maskvoj, ir dar gerai, jei nieko prieky nepašovė. Sustoji ir stovi sau dvi-tris valandas. Milijoninis miestas, gatvės prastos... Ir kaip tik tuo momentu priekyje pasistato žmogus mašiną vidury kelio, uždaro duris ir eina. Mano bičiulis pradaro langą ir kažką šaukia anam, maždaug: „Ei, draugeli, pastatyk mašiną tvarkingai!“, tas jam – atgal. Maniškis nusivylęs langą uždaro. Klausiu: „Ką anas tau pasakė?“ O bičiulis nusivylęs atsako: „Aaa, pasakė: „Tu ką – Paryžiuj gyveni?!”

Lietuviai pastatė ten elektrinę, atseit, padarys gerą darbą. Pastatė, tik ji perpus perskilus, neveikia. Susitikau ten tokį senuką, klausia: „Iš kur esi?“ Sakau: „Iš Lietuvos.“ „Aaa,-  sako, - Baltic states. Visai neseniai rusų armiją išvarėt. O rusai jums kelius tiesė, elektrines, mokyklas statė. Ir vis tiek išvarėt? Tai paklausk savo tautiečio, ką jis mano žemėje veikia su automatu.“ Taip ir pasigauni: pas mus Jiezno vaikų globos namuose auklėtiniai ne visada privalgę, o mes Afganistane padedam daryt demokratiją.

Vienas verslininkas man neseniai aiškino, kad Vakaruose valdo pinigai, o Rytuose – santykiai. Ar sutinki su tokiu apibendrinimu, juk esi daręs verslą ir ten, ir ten?

Žinai, va Libija... Aš ten padariau motociklų nuomą, buvau vienintelis pasaulio žmogus, Sacharoje nuomojantis motociklus. Niekas kitas tokio dalyko nedarė. Prasidėjus karui, viskas buvo išplėšta. Iš pradžių atėjo tie kovotojai - žulikai iš Malio, iš Nigerio. Kovoja patys nežino už ką, iš tikrųjų eina plėšti. Tai mano daiktai buvo pavogti. Paskambinau tam libui, sakau: „Na, bet mes lyg kartu laikėmės, o tu neišsaugojai mano turto.“ O jis sako: „Aš tau grąžinsiu“. Ir žinai, dabar visi mano daiktai yra Tripolio garaže. Tas žmogus sugebėjo viską surasti, susigrąžinti. Padangos, aišku, jau plikos, bet visus motociklus jis man atidavė.

Tikrai pas tuos arabus yra kitaip. Jeigu tu su juo susidraugauji, jis tavęs nemes, nepereis pas kitą. Dar labai svarbu buvo tai, kad ano libo tėvai jam gerai atsiliepė apie mane, sakė : „Tai mūsų šeimos draugas, geras žmogus, nenuvilk jo.“

Tose ubagiškesnėse šalyse, pavyzdžiui Afganistane, jie tave maitins, priims dykai gyventi, vežios, bet jei paskolinsi tokiam pinigų, niekada nebeatgausi. Paprašys paskolinti penkis šimtus dolerių iki rytojaus ir neatiduos. Dėl paprastos priežasties – jis jų nebeturi. Pasiskolintus pinigus jis čia pat išleidžia: vaikams, maistui, elektrai... Jis nesislėps nuo tavęs, viską darys: vedžios, dirbs, eis į kalnus, parneš šafrano, bet savo pinigų jau nebematysi. Skambini jam, klausi: „Na, kaip skola?“ O jis: „Na, kodėl tu iškart apie pinigus pradedi? Dabar sunku, karas... Palauk truputį.“ Sunku su jais. Ir tie rytiečiai skirtingi: Centrinė Afrika labai skiriasi nuo Afganistano, Artimųjų Rytų.

Štai Kamerūne turėjau partnerį, jauną buvusį kunigą Patriką. Jis išėjo iš bažnyčios. Aš ten prekiavau „Cido“ sultimis. Atsidarau konteinerį, prikraunam pilną sunkvežimį, uždarom duris, Patrikas sėda už vairo ir veža sultis į centrinį Doualos turgų. Ten aš laukiu, atidarom duris: nėra keturių dėžių. Klausiu: „Patrikai, kur tos keturios dėžės dingo?!” O jis nosį krapštydamas atsako: „Jo, tikrai, kur gi tos keturios dėžės?“

Po kelerių metų aš supratau: kai kamerūnietis pamato baltąjį, jis galvoja tris dalykus: kaip tą atvykėlį apgauti, kaip tai padaryti iškart ir kuo smarkiau. Ir taip galvoja visi, kiekvienas sutiktas policininkas, muitininkas, taksistas.... Visi iki vieno!

Dėl to, kad esi svetimas?

Taip, dėl to, kad esu svetimas. Plius aš esu baltas.

Plius?

Tai svarbu. Nes baltieji turi pinigų.

Ar pripranti jaustis svetimas?

Ne visur. Kuboje esu šimtu procentų savas.

O gal tai tėra iliuzija? Kodėl Kuboje, Rusijoje arba Ukrainoje galėtum jaustis savesnis, negu Kamerūne?

Supranti, Kamerūne neturi, kam paskambinti. Pavogė keturias dėžes, tai pavogė. Darai skandalą, kad nepasikartotų. O Ukrainoje iškart – „Alio!”, ir išsprendi klausimą.

Kuboje išvis viskas vientisa: ar Havana, ar Varadero. ar dar kur – tas pats romas, ta pati kava, parduotuvėje – „Sputnik“ peiliukai, degtukų dėžutė, tušinukas ir tuščios lentynos. Visi lygūs, niekas neturi ambicijų.

O Kamerūne atlyginimas – du šimtai dolerių, kainos – kaip Vilniuje. Žmonėms reikia pragyvent, tai jie ir žiūri į tave kaip į grobį. Ukrainoje net paprastas žmogus žino žodį „Bentley“, žino, kad yra klubas „Mandarin“, į kurį nors kartą gyvenime būtina pakliūti. Žino, kas yra „štuka baksev“.

Vis dar važinėji į Afganistaną?

Ruošiuosi, bet dabar situacija ten labai prasta. Sprogdina daug, kažkokios naujos grupuotės randasi. Rizika – kaip kazino. Paskutinį kartą praradau dvylika „Toyotų“... Vežiojau mašinas iš Amerikos į Kabulą per Karačio uostą Pakistane. Viskas ėjosi gerai, kol nepagavo Bin Ladeno. Tada pakistaniečiai uždarė sieną, o mano konteineriui uostas skaičiuoja po 110 dolerių už kiekvieną prastovos dieną.

Dabar bandom padaryti ten verslą su mobiliųjų numerių perkėlimo programa. Treji metai po truputį einam. Jau ministerija išmetė žinią, kad tokia paslauga bus diegiama, norinčiuosius kviečia dalyvauti. Bet nėra su kuo tartis. Būna, kad ryte su ministru susitarsi, o vakare jis -  nebe ministras.

Pasaulis apskritai labai nesaugus, beveik visur - koks nors karas, konfliktas... Buvau radęs Sadamo Huseino sūnaus „Lamborghini“ džipų kolekciją. Ir dabar jie yra. Klausiu chebros, kaip ten nuvažiuoti. Vietinis sako, kad atstumas iki tų mašinų yra apie du šimtus kilometrų, tai važiuotume keturias paras. Kiekviena atkarpa priklauso kitam lauko vadui.

Afganistane esu matęs, kaip išvažiuoja penkiasdešimt benzovežių, kiekvienas – po 40 tonų degalų. Vairuotojai išvažiuoja žinodami, kad vienas arba du tikrai negrįš. Pliekia į juos iš kalnų, ir nerasi su kuo susitarti, net išsipirkti koridoriaus negali. Jei grįš gyvas, gaus penkis šimtus dolerių. Negrįžai, tai negrįžai, In Ša Allah. Dvidešimt pirmas amžius.

Kokį geriausią biznį esi padaręs?

Patį geriausią? Tuoj pagalvosiu... (Ilgai galvoja.) Finansiniu atžvilgiu geriausias mano biznis buvo su Amerika. Neabejotinai. Turėjau ten kompaniją, ir kai išvažiavau į Lietuvą, staiga smuko doleris. Iki to laiko mašinų iš ten vežti neapsimokėjo dėl brangios valiutos. Ir tik – tufff, krito doleris! O aš po Ameriką daug važinėjau, lankiau ten likusius studijų draugus. Tai visiems garsiai rėkiau, kad galiu paimti mašiną iš Čikagos, iš Kalifornijos, iš bet kur. Vienais metais įvežiau 430 konteinerių, kiekviename – po keturis automobilius. Tie laikai buvo labai tokie... progresyvūs.

Ačiū už smagų pokalbį. Įdomių tau kelionių ir pelningų sandorių!

2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Geram miestui – geras meras


(Sveikinimo kalbos, pasakytos sausio 8 d. Liberalų ir Remigijaus Šimašiaus Vilniaus rinkiminės programos pristatyme, teksto metmenys)

Mūsų laikais darosi vis labiau svarbu, kuriame mieste gyvename. Didmiesčių veidai tampa ryškesni už valstybių portretus. Niujorkas yra kur kas daugiau, nei Amerika, Londonas seniai nebėra tikroji Anglija, Paryžiaus gyventojai skiriasi nuo provincijos prancūzų.

Miestai varžosi tarpusavyje. Jie konkuruoja dėl žmonių palankumo, pirmiausia - dėl gyventojų, dėl jų mokesčių, paskui – dėl turistų pinigų, verslininkų investicijų, menininkų kūrinių, mokslininkų protų. Savitumu puikuojasi ne tik pasaulio megapoliai. Vienokie švedai renkasi Stokholmą, kitokie – Malmę ar Geteborgą. Lenkai kalba, kad darosi madinga palikti Varšuvą ir keltis į Vroclavą, Krokuvą ar Poznanę.  Konkurencija laisvame pasaulyje skatina judėti, tobulėti, efektyviau dirbti, geriau valdyti.

Visą gyvenimą praleidau Vilniuje ir nežadu iš jo sprukti. Myliu šį pasakų miestą, jaučiuosi jame savas. Ko pasigendu? To, ką jau minėjau: veržlumo, siekio privilioti dar daugiau žmonių, idėjų, turto. Ne provincialių „vasiukinių“ ambicijų, o solidaus mąstymo. Įpratusių mąstyti savo galva, nebijančių abejoti, drįstančių ginčytis miestiečių nepajėgs įzombinti joks agresorius, taigi tokio miesto šiuolaikiniame pasaulyje nebeįmanoma okupuoti dezinformacija.

Norėčiau, kad Vilnius drąsiau trauktų veiklius, kūrybingus žmones, pagrįstai prisistatydamas jiems, kaip vieta, kur geriausia apsistoti, įsikurti, auginti vaikus, džiaugtis prasmingu gyvenimu. Šiandien mano gimtasis miestas sėkmingai varžosi su Klaipėda, Kėdainiais ar Druskininkais, tačiau tikrai negali pasigirti patrauklumu lenkiąs Rygą ar Taliną. Puiku, kad savaitgaliais tampame priebėga daugeliui baltarusių, tačiau mus vis dar pernelyg dažnai aplenkia ne normalių parduotuvių, o įdomių bei įkvepiančių maršrutų, modernių universitetų, buveinių savo biurams ir antrųjų namų ieškantys europiečiai.

Neįsivaizduoju sėkmingo šiuolaikiško klestinčio miesto be liberalų jo valdžioje. Tik atvira, laisvai mąstanti ir demokratiškai besitvarkanti komanda gali įkvėpti piliečius, kad drauge su jais iškuoptų priplėkusius kampus, diegtų naujoves, statytų ir kurtų ateities Vilnių. Norėtųsi, kad populistiškus svarstymus, ką sostinė galėtų išpešti iš valstybės iždo savo gyventojams, pakeistų ar bent papildytų mėginimai pasiūlyti Lietuvai ir pasauliui daugiau mieste sukurtų idėjų, produktų ir paslaugų.

Varžosi miestai, rungtyniauja kandidatai į merus. Remigijus Šimašius stoja varžytis su stipriais konkurentais. Vieni – patyrę politikos vilkai, kiti – ambicingi didelių partijų atstovai. Kuo simpatiškas Remigijus? Pažįstu jį kaip dorą, šviesų, apsiskaičiusį, ūkišką, patirties spėjusį sukauptį politiką. Dar svarbiau, man regis, yra tai, ką girdėjau prikišant jo silpnybe. Jis atrodo geras žmogus. Ir kai kas nors teigia, kad jis net per geras, aš sakau: gerumo nebūna per daug. Šiltas, nuoširdus žmogus gali būti ir sumanus, ryžtingas, veiklus, reiklus vadovas. Gera širdis netrukdo turėti tvirtą ranką.  

Post scriptum: Šūkis „Viskas bus gerai!“ skamba pernelyg miglotai. Kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas, „nežinau, ką jie turi galvoje“. Labiau tiktų „Būsiu geras visiems!” Juk tikrai geras žmogus yra geras iš esmės, o tikrai geras meras privalo stengtis įtikti visiems vilniečiams.

2015 m. sausio 3 d., šeštadienis

Dvyniai netiki horoskopais


Laba diena, noriu... Laba diena. Noriu užsakyti stalą šiam vakarui. Penkiems. Skaičius kaip skaičius. Kuo netikęs? Jūs – rimtai? Kokį svečią? Nereikia prie mūsų nieko sodinti. Na jau ne, tuomet mes patys ateisime šešiese. Septintą. Šešios trisdešimt? Gerai, suspėsime pusei septynių.

Miltiadas. Ne, paraidžiui pasakyti negaliu. Todėl, kad raidės rašomos, tariami garsai. Pagarsiui - prašau: eM-I-eL-Tė... Galiu lėčiau: I – A – Dė – A - eS. Aštuoni – šeši – penki – septyni... Nulis – nulis – nulis... Nulis – nulis... Nulis - vienas. Keturi nuliai. Ne, keturių nėra, yra keturi nuliai ir gale vienetas. Kartoju iš naujo: aštuoni – šeši – penki – septyni – keturi nuliai ir vienas.

Ne, nepadiktuočiau. O žodžiu patvirtinti negalite? Klausykite, nenoriu dalinti savo elektroninio pašto adreso. Tiesiog rezervuokite man stalą. Kam apskritai jį tvirtinti? Dar antstolį pasikvieskit... Kokios žalos? Negi ruošiatės anuliuoti užsakymą? Tai ir puiku. Suprantu, kad visko pasitaiko. Niekur nesikreipsiu. Man ir dar penkiems asmenims. Taip, šešiese, kaip sutarėme. Pusę septynių. Nesijaudinkite.

O kam man horoskopai? Iki šiol pats žinojau, kas man tinka. Tikrai neduosiu savo e-mail‘o. Telefonas – kas kita. Dvyniai. Nesąmonė. Kas skanu, tas ir sveika. Nereikia man jokių brukalų. Be to, jei nors kiek išmanytumėte astrologiją, žinotumėte, kad Dvyniai horoskopais netiki. Dietomis taip pat. 

Sulauksite. Iki malonaus!