Olimpinė Dianos dalelė

 “Šviesos karių“ trofėjų ir vertingų dovanų kolekciją neseniai papildė įrėmintas Dianos Lobačevskės numeris „2436”, su kuriuo ji finišavo šiųmetinių Olimpinių žaidynių maratone. „Dalelė manęs iš Londono“ ant jo užrašė Vilniaus maratono rekordininkė.

Materialūs suvenyrai, be abejo, stiprina draugystę, o tikrą ryšį kuria nuoširdus bendravimas. Šįkart Diana atėjo šypsodamasi, net švytėdama, nusiteikusi gyvu pasakojimu pasotinti visų smalsumą:

„- Turbūt žinote, kad Olimpiadai baigiau ruoštis viena, be trenerio. Dainiaus Virbicko „paslaugų“ atsisakiau“, - pradėjo nuo bene skaudžiausio aspekto. „- Išsiskyrėme po stovyklos Pietų Afrikoje. Aš atsisakiau taip dirbti. Aišku, ir federacijoje, ir olimpiniame sporto centre visi susigriebė už galvų: kaip tu treniruosiesi, žaidynės – jau ant nosies? „Ramiai!“, pasakiau ir išvažiavau ruoštis į Ispaniją. Viena, vėliau dar ėjikė prisijungė. Na ką, dirbau ten juodai, per savaitę išeidavo virš dviejų šimtų kilometrų. Psichologiškai nepavargau, jaučiausi pasiruošusi puikiai, nusiteikiau bėgti geram rezultatui. Grįžau iš kalnų, likus aštuoniolikai dienų iki olimpinio maratono. Ir tuomet, prieš savaitę iki starto, pajutau kojos skausmą. Supanikavau, nes negalėjau net normaliai vaikščioti, ką ten bėgti. Pasitarusi su daktarais nuleidau krūvius, keturias dienas nedariau beveik nieko, eidavau į klubą ir mindavau tą slidžių treniruoklį. Po keturių dienelių koją skaudėti kaip ir praėjo, tai penktadienį išskridau į Londoną sekmadienį startuoti.“

Londono klimatas sugebėjo nustebinti net Anglijoje kurį laiką gyvenusią lietuvaitę:

„ - Maratono dienai pranešė gerą orą su menka lietaus tikimybe. Bet prognozės – tai dar ne viskas. Pradedant apšilti, lietus pylė kaip iš kibiro. Tikrai, kaip iš kibiro! Bėgikes suvarė į tokią kambario pločio palapinę ir šimtas devyniolika maratonininkių ten trypė vietoje. Ai, nutariau - apšilsiu per 42 kilometrus. Bet jau tenai pagalvojau: “Mano diena”. Nes būna, kai jauti, kad “mano kojos”, o kitą kartą žinai, kad tikrai nieko gero. Be to, lietus man patinka, tik aišku ne toks, kai springsti vandeniu. Per jį šešioliktame kilometre pritryniau pūsles ant pirštų, nebuvau jų kaip reikiant išsitepusi. Planavau bėgti per 2 val. 27 min. Pirmą pusę taip ir atvariau – per 1 val. 13 min 38 sek., trisdešimt kilometrų nubėgau net nepastebėjusi. Jaučiausi tikrai labai gerai, galvojau atlaikysiu iki galo. Bet truputuką suklydau... Likus šešiems kilometrams pajutau, kad leidžiuosi žemyn, trūksta energijos, bet mąsčiau: „Viskas, tik šeši liko, čia gi jau nieko“. Tačiau keturi paskutiniai kilometrai buvo siaubingi, ten ir praradau tas dvi minutes, atbėgau per 2 val. 29 min. Labai jau buvo sunku, ant ribos: nugriūsi – nenugriūsi.“

Stebint dviejų mūsų bėgikių finišą, galėjo kilti klausimas, ar jos buvo susitarę atbėgti kartu? Pasirodo - ne.

„- Paskutinėje atkarpoje dar pralošiau Rasai Drazdauskaitei,“ – atvirai prisipažino Diana. „- Pamačiau ją, stengiausi, atrodo – laikausi, vejuosi, o kojos neklauso. Apie trisdešimt kilometrų bėgome drauge, tada atitrūkau, nes jaučiausi tikrai gerai, o jai kaip tik – greitėti nesinorėjo. Bet galiausia Rasa keliomis sekundėmis mane pralenkė, o finišuoti susikabinę už rankų tikrai nesitarėme.“

Savo rezultatu pirmosiose olimpinėse žaidynėse Diana liko patenkinta:

„- Džiaugiuosi, kad aplenkiau daug stiprių sportininkių: ne tik Pekino čempionę Konstantiną Ditą, bet ir Europos čempionės titulą iš Živilės Balčiūnaitės perėmusią italę Anną Incerti. O konkurencija buvo milžiniška, prieš startą pasižiūrėjau – mano geriausias asmeninis laikas gal 74-as. Tai 28-ta vieta - visai nieko.“

Sportininkę ne tik sužavėjo, bet ir pribloškė žiūrovų palaikymas:

„- Lietuvių buvo labai daug, girdėjau šūksnius, mačiau vėliavas su užrašais „Rasa, Diana, Remalda." Apskritai triukšmas nežmoniškas: ūžia, rėkia, švilpia, po to labai įsiskaudėjo galva. Vienintelis atokvėpis teko trijų šimtų metrų ilgio ruože, skirtame žurnalistams, kurį bėgdavome tylioje euforijoje.“

Palinkėkime Dianai pagyventi poolimpinėje euforijoje, kad grįžtų dar stipresnė. Tuomet kitų metų Pasaulio čempionate gal išvystume vėliavą „Živilė, Rasa, Diana, Remalda...“

Moterys tarpusavio konkurenciją atlaikys, kad tik nepalūžtų treneriai.

Į šviesą

Vos suėjus diskvalifikacijos terminui, Živilė Balčiūnaitė grįžo, ir visi išvydo, kad dvejus metus ji ne sėdėjo, lyg už grotų atlikdama bausmę, o gyveno, dirbo, kovojo keliuose frontuose. Auga dukrelė, kojos neša, planų pilna galva, pergalių alkis neišblėsęs, draugai, bendražygiai ir rėmėjai neišsilakstę.

Spėjęs pagarsėti jos vardo bėgimas vėl pasivadino skambiai „Žygis prieš krūties vėžį“. Tikslas kilnus, dramatiškas, net ašaringas, taigi dera prie nuosekliai puoselėjamo abejotinai nuteistos ir niekieno neapgintos kankinės įvaizdžio. Skonio reikalas. Nežinau, ar Robertas Fazekašas kovoja prieš prostatos ar tiesiosios žarnos auglius, bet girdėjau, kad Lencas Armstrongas spėjo parduoti daug geltonų apyrankių. 

Tik atvertus švarų bėgikės karjeros puslapį, aną lyg ir derėtų užversti, neklausiamai nebekartojant „tikrai nieko neleistino nevartojau“. O pažadas „savanoriškai“ grąžinti ordiną išvis trenkia komišku bulvaru. Spėju, kad susirinkusiems prie starto mėgėjams labiau imponuoja ne Živilės trumpam užsikabintas Europos auksas, o pasiaukojimas maratonuose ir simpatiška šiluma, kai žymiausia visų laikų stajerė nesipuikuodama bėga kartu su visais.

Patyrusio Evaldo Martinkos suvadybintas renginys pavyko puikiausiai net be garsesnės reklamos. Rožinių balionų ir taisyklingos vedėjo Saulenio Pociūno dikcijos derinys dangoraižių fone sukūrė sostinės vertą nuotaiką. Ramiai visą distanciją pirmavusi ir tvirtai aplenkusi vėl kylančią Žvaigždę olimpietė Diana Lobačevskė iš dėmesio epicentro Živilės neišstūmė, tik įbėrė parodomosioms varžyboms šaukštą sportinės druskos.

Norėtųsi, kad tarpusavio kovos apsiribotų bėgimu ir pasibaigtų ties finišo vartais. Deja, trenerių ir funkcionierių ambicijos perauga į sportininkų išnaudojimą siekiant daugiau valdžios. Tuomet  užkliūva Vilniaus maratone apdovanoti Lietuvos čempionai, olimpiečiai imami skirstyti į gerus ir blogus, net olimpiniai čempionai verčiami žaisti sau neįprastose arenose. Daina Gudzinevičiūtė šiandien taip skubėjo pakeisti Artūrą Poviliūną aukštoje tribūnoje, kad startinis pistoletas užsikirto patyrusios šaulės rankoje, šūvio aidas pasivijo jau trason išlėkusią minią. 

Lauksime kvietimų naujiems žygiams.

Numerologija

Maratonininkui skaičius 42  mielesnis už kitus. Tiesa, esama variacijų: anglosaksai garbina 26, pedantai – 42195. Įdomu, ar Živilė šeštadienį sugrįš su tuo pačiu SAAB‘o valstybiniu numeriu 42195M?

Susiskaičiavau, kad lapkričio 18-ąją sueis 42 metai ir 195 dienos, kai kvėpuoju šioje inkarnacijoje. Artėjant didingam momentui, apsidairiau, kur atsidūriau.

Danskebanko maratone Vilniuje pasismaginau į valias. Aplinkui dažnas jau darbuojasi ne sau, o bankams, tai ir mes su Rimantu padirbėjome 4 valandų tempo vedliais. Smagumėlis! Tai jums ne kankintis priekyje, trypiant atsilikusiuosius ratu. Kaip lėtas žmogus sukiesi spektaklyje, kuriame esi ir žiūrovas, ir artistas.

Kai prieš kokius dvylika metų įsitryniau į bėgikų sluoksnius, maratonas mūsuose iš esmės priklausė keistuolių ir autsaiderių terpei. Politinis, intelektualinis ir glamūrinis elitas visaip šalinosi prakaituotų prietrankų, o žurnalistai kalbindami vis mėgino prisegti „ekstremalo“ etiketę.

Šiandien bėgioti madinga. Vilniaus trasoje sutikau daugybę laimingų ir sėkmingų pažįstamų, atradusių judėjimo malonumus ir pajutusių, kad maratonas – gerbtinas, tačiau įkandamas iššūkis.

Jau kurį laiką gilinuosi į knygų skaitytojų mąstyseną ir atpažįstu tą pačią situaciją. Skaitymas, bent grožinės literatūros, šiandien tapęs visiška atgyvena. Knygų festivalio veikėjai ir lankytojai tampa mirusių tėvų klubo „ai, tokie – prie meno“ nariais. Nuomonių formuotojai skaito žurnalus, savipagalbos knygas ir asmenybių biografijas.

Aptarti maratoną ir papletkinti apie vyrukus iš „Focus“ ar „Run for Change“ šiandien galiu su pora šimtų pažįstamų, apie grafą T. ar Elizabetę Kostelo – tik su pora draugų. Nebeturiu su kuo pasiginčyti, ar ilgas lėtas bėgimas harmonizuoja čakras ir pagerina gyvenimo kokybę, bet gi nerandu kam pasigirti, kiek daug išmokau iš V.Pelevino, M.Haigo ir J.M.Coetzee‘s.

Laimei, veikia internetas.