2018 m. sausio 16 d., antradienis

Vladimiras Tarasovas: „Nuo pirmo garso ten kažkoks - tirkt!”


Šiandien aš jus vaišinu.

Na, ačiū.

Prašau.

Aš nemažai užsisakiau...

(Juokiasi) Aš jums pasakojau istoriją su Andrew Cirylle?

Ne.

Yra toks pats geriausias amerikiečių būgnininkas. Mes su juo dviese grojam, jam neseniai septyniasdešimt penki suėjo, super geros formos dar. Mes po koncerto einam kur nors pavalgyt ir vis svarstome: kuris praėjusį kartą mokėjo? Sakau: „Praeitą kartą mokėjau aš.“ O Andrew: „OK. Mums, prašau, vieną kolos, dvi stiklines ir šitą sumuštinį - perpus.“ O jeigu sakau, kad praeitą sykį mokėjai tu, tai jis tada: „Visą meniu - dukart!” 

(Abu juokiasi)

Jums lietuviškai patogu kalbėtis?

Patogu! Man vienodai: lietuviškai ar rusiškai - kaip jūs pasakysit.

Ne, jūs puikiai kalbate, tik aš pagalvojau, ar patogiai jaučiatės per interviu…

Na, jei kur nors pasitaikys koks sudėtingesnis dalykas, aš pereisiu į rusų kalbą, o jūs išversit.

Gerai.

Sakykit, kodėl... Galima aš jūsų paklausiu?

Žinoma.

Kodėl pas jus interviu - vis po dukart per mėnesį? Čia tokia taisyklė?

Ne, taip tik išeina dažniausiai.

Nebūtinai?

Ne, kartais nespėju, tai tebūna vienas.

Aaa, teisingai ten gi būna kartais ir trys.

Būna. Gal net keturi yra buvę.

Man labai patinka. O maratonas dėl ko? Aš suprantu, jūs darot tą maratoną čia?

Ne, aš tik padedu. Ir pats nubėgu Vilniuje kasmet. Bet tinklaraštis - ne vien apie bėgimą, nors prasidėjo nuo jo, ir pavadinimas liko.

Labai įdomu.

Ačiū. Žinote, pagalvojau, kad susitinku su džiazo meistru vegetariškame restorane.

(Juokiasi) Labai malonu, o kodėl - ne? Aš suprantu, kad džiazmenas turi gert viskį, vodką, rūkyt marihuaną...

Bet ar tikrai?

Na, įvaizdis toks, žinau. Bet kodėl - ne? Aš vegetaras jau dvidešimt metų, gal nuo devyniasdešimt trečių kokių, nebeatsimenu. Ir dar aš jums pasakysiu, kad esu visiškas abstinentas, gyvenime net alaus niekada negėriau.

Girdėjau. Bet pradėkime nuo vegetarizmo: kaip jums šovė į galvą atsisakyti mėsos?

Čia mano draugai amerikonai... Aš tuomet daug gyvenau Amerikoj. Skaičiau paskaitas. Nuskridau į kažkokią konferenciją, o ten - visi vegetarai. Žinote, kaip Amerikoj - ten arba nerūko visi, arba bėga, arba vegetarai. Ir pradėjo jie mane gėdinti: „Na, Vladimirai, kaip gi šitaip? Kaip gi galima mėsą valgyt? Kaip jums negaila?“ O aš gi niekada negalvojau apie tai, aš ne koks fanatikas.

Bet devyniasdešimt tretieji man buvo labai svarbūs. Aš ir rūkyt tada mečiau. Cigarečių niekada nerūkiau: tik pypkę arba cigarus. Mes su Kabakovu darėm parodą Čikagoj, ateinam pusryčiauti... O aš kai cigarečių nerūkiau, tai ir nerūkydavau nei gatvėje, nei prieš pusryčius... Man kaifas būdavo po to  - gera kava ir geras tabakas. O tada aš pajutau, kad nebenoriu. Pavalgėm, kavą geriam, ir Ilja klausia: „Volodia, o kur tavo pypkė?“ „Nenoriu!” Ir viskas. Ir daugiau niekada neberūkiau.

Ir tas pats - su mėsa. Aš dar baltą, ten vištą, dar kurį laiką valgydavau... O paskui, pamenu, buvau San Francisko oro uoste, gi devyniasdešimt ketvirtais grįžau į Vilnių, ir restorane matau - T-bone steak. Gražus gabalas. Užsisakiau, ir jūs, Ignai, nepatikėsit: man atneša, o aš nenoriu. Ir viskas. Paskutinį kartą tik pasižiūrėjau į tą mėsos gabalą. Ir nebenorėjau niekada.

Taigi, savęs visai neprievartavau. Man kaip būgnininkui - super. Mėsos gabalą suvalgęs aš gi tik balades galėčiau grot.

(Abu juokiasi)

Man patinka groti balades, bet galiu pasakyt, kad vegetarizmas man kaip muzikantui tik padeda. Energijos turiu daugiau, kažkokie vidiniai svarbūs dalykai pasitaisė. Aišku, turėjo nemaža metų praeiti, kad pajusčiau tai.

O kaip - dėl viskio?

Dėl viskio aš nežinau - kaip.

Suprantat, aš gimiau Archangelske, mieste, kuriame buvo vien girtuokliai ir prostitutės. Ir jūreiviai. Užsieniečių daug... Ir vaikystėj, kai pradėjau grot būgnu, aš užsikabinau už šito savo taip vadinamo narkotiko - džiazo.

O vėliau? O „Neringoje“? 

Niekada. Ir „Neringoj“ - niekada. Turėjau tiek gerai geriančių draugų, jie išgerdavo ir už save, ir už mane. (Juokiasi) Tai man nereikėjo. Ne dėl to, kad nesveika, ne - paprasčiausiai nesinorėjo. Man nesunku buvo, nes aš to skonio nepažinau. Yra gi žmonių, kurie niekada nerūko. Jūs, pavyzdžiui, nerūkote?

Ne, nerūkau.

Na va, ir jūs net nežinot, kas tai yra. Taip ir aš nežinau, koks alkoholio skonis. Ir nėra problemos. Jokio heroizmo - paprasta gyvent.

O kavos - reikia?

Kavos - labai mėgstu. Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės. Kai su „Trio“ pradėjom važinėt po Italiją, Prancūziją, aš supratau, kaip kava gali skirtis. Sovietų Sąjungoj galėdavau gert tą kavą po dvidešimt puodukų, ir nieko neatsitikdavo. Ir tik vėliau supratau, kad joje kofeino nebuvo. Kavos plantacijų gi nebuvo, o kavos gamyklos stovėjo. Tai ką mes ten gerdavom?

Decaff‘ą.

Decaff, taip. (Juokiasi) Tas pakelis, prisimenu, devyniolika kapeikų kainavo, tai sudėty visko ten buvo, išskyrus kavą.

Kaip jus veikia tai, ką suvalgote ar išgeriate? Pasakėte, kad užvalgęs mėsos, tik balades grotumėte...

Čia humoras, mes gi džiazmenai vis juokaujam... Energetiškai tik veikia kažkaip. Nu prisivalgius gi nieko nesinori, tik televizorių žiūrėt. O aš ir televizoriaus jau seniai nebežiūriu, nes ten nėra ką žiūrėt.

Bet kavos puodelis padeda pasiekti tokią būseną, kurioje lengviau improvizuoti. Ar ne?

Ne. Galiu jums pasakyt, jūs gi buvot pas mane, kur aš dirbu iki antros nakties. Tai aš apie kokią pusę pirmos pasidarau itališką espresso, tokią labai stiprią dozę. Apie pirmą valandą aš išgeriu tą kavą, ir jeigu einu miegot, užmiegu per dešimt sekundžių.

Užmiegate? 

Iškart! (Juokiasi) Draugai juokiasi, kad mano gyslomis ne kraujas, o kofeinas teka. Todėl iš ryto aš visąlaik geriu arbatą. Stiprią juodą arbatą. O po vidurdienio pereinu prie kavos. Bet ir tą mažą puoduką man patinka gert valandą ar dvi. Mėgstu jausti gerą Columbia ar Arabica skonį, kofeino poveikį.

Dabar paklausiu apie grojimą. Kai kalbėjausi su pianistu Roku Zubovu...

Taip, labai geras pianistas...

Va. Ir jis pasakė, kad grodamas privalo nematyti, negirdėti ir nejausti savęs. Ar jūs pritarsite, kad grojant negalima savęs stebėti iš šalies?

Neįmanoma. Man atrodo, kad muzikantas, atlikėjas, nesvarbu: ar klasikos, ar džiazo, - visada kuria garsą. Toks yra menas. Atlikdamas džiazo kūrinį, privalai analizuot kuriamą kompoziciją. Klasika - truputį kitaip: atlikėjas turi galvot, kur nueis, kokia čia istorija, jeigu ji yra. Bet muzikantas vis tiek tampa dalimi to, ką daro. Į save iš šono žiūrėt... Čia būtų galas. Kaip Duke Ellington sakė: „Muzika - ne traukinys, jos nesustabdysi.“ Kartu ir dabar. Jeigu tik vos vos, jau - viskas!

Kaip apie svingą kalbėjo Sovietų Sąjungoj - kad reikia truputį priekin užbėgt arba truputį atsilikt. Ne, reikia grot kartu! In time. Teisingai kvėpuot reikia, tiktai tada kas nors išeis. Čia mano nuomonė. Kartais klasikiniai muzikantai mąsto kitaip. Rokas gi atsakingas ne už džiazą...

Rokas - ne. O jūs gi grodamas dar ir kuriate kompoziciją.

Kiekvienas džiazmenas yra kompozitorius. Jis turi improvizuot scenoje.

Kaip vyksta improvizacija? Galite papasakoti apie tą procesą? Sakėte, kad klasikos atlikėjui priekyje bėga kokia nors mintis, kokia nors istorija. O džiazmenui - ne?

Ne. Jeigu aš groju solo, tai išeinu į sceną ir nesuprantu, ką grosiu. Tik atsisėdu prie instrumento, pirmas garsas - ir viskas! Tavęs nebėra, tu pasidarai to garso dalimi. Pats tampi instrumentu. Ir nuo to pirmo garso žinai, kuo tu baigsi.

Jūs jau žinote, kaip baigsit?

Sunku paaiškint, bet taip: aš žinau, kur eina tas pasakojimas, kuo jis baigsis.

Nuo pirmo garso?

Nuo pirmo garso.

Fantastika.

Taip. Nuo pirmo garso ten kažkoks - tirkt! Folderis atsidaro, ir tu puikiai žinai, kur reikia eit. Jeigu taip nebūtų, tektų ieškot. O kai tu ieškai, tai čia jau nebe džiazas, čia - ne improvizacija, o variacija. O variacija...

... tai vargas. (Juokiasi)

Taaaip. (Juokiasi) Variacija yra visai kitas dalykas. Ir devyniasdešimt procentų muzikantų galvoja, kad jie improvizuoja, bet jie neimprovizuoja - jie groja variacijas. Kaip mes sakom: „Profesionalų daug - meistrų maža.“ Profesionalai groja pagal standartą svetimą muziką. O jeigu išeina groti taip vadinamo prie-džiazo ir nuo pradžių nežino, kur eis, tai jie turi ieškot. O kam mums klausytis to jų ieškojimo? Tu surask ir man tuomet parodyk. Man nesvarbu, kaip tu kepei tą duoną, man rūpi tik, ar skani ji išėjo, ar neskani.

Bet nuo pirmo garso žinoti, kuo užbaigsite, jūs galite tik grodamas solo, ar kompanijoje irgi taip pat?

Ir kompanijoje. Lygiai tas pats. Kai grojome paskutiniuosius koncertus su Ganelinu ir Čekasinu, kiekvienas koncertas buvo skirtingas. Aišku, mes kalbėjome ta pačia kalba, kompozicijos principas buvo toks pat. Mes žinojome, kur eisime, nes mes vienodai galvojome. Ir paskui grojant jau kitame trio "Jones Jones", net mūsų pirma plokštelė vadinosi „We All Think the Same Way“.

Ir jūs nesikalbėdavote iš anksto apie tai, ką grosite?

Niekada. Aišku, mes sėdim, geriam kavą, valgom ir šnekam apie ką nors: apie politiką, apie meną.

Ir komponuojate jau tik scenoje.

Mhm.

O įrašai? O albumai?

Tas pats. Studijoje ar gyvai įrašinėjant - tas pats. Prieš porą metų su Liudu Mockūnu ir Eugenijumi Kanevičiumi įrašinėjom mano studijoje dvigubą vinilą. „Intuitus“ vadinasi. Tai mes dvi dienas paprastai grojom, keitėm instrumentus.

Labai patiko man. Jie - super muzikantai, nieko nekopijuoja. Čia mūsų „Trio“ mokykla, ji Lietuvoj dar gyva. Daug improvizuojančių muzikantų, kurie nenori groti standartų.

Visada labai įdomu. Prieš pusvalandį ar prieš dvidešimt minučių iki grojimo pradžios kiekvienas žmogus ima drebėti. Tu nežinai, kas atsitiks. Kaip ten bus? Kas ten gims? Čia gi muzika, ne paveikslo piešt eini.

Neseniai Vilniuje grojote Andrejaus Makarevičiaus spektaklyje „Apie“. Ten juk yra kažkokia ašis, kurios laikotės? 

Yra. Taip pat ir džiaze kartais būna koncepcija. Su Andrejum reikėjo kalbėtis, nes ten grojo skirtingi atlikėjai, jis savo eilėraščius deklamavo. Bet ten buvo daug improvizacijos.

Neabejoju, tik sunku įsivaizduoti, kad tokį spektaklį sugrotumėte visai nepasitarę.

Ten visi turim Andrejaus tekstą, einam iš taško A į tašką B, o pakeliui - improvizacija. Geras koncertas buvo. Iš pradžių aš šiek tiek skeptiškai žiūrėjau, bet išėjo gerai.

Kuriate ne tik džiazą. Jūsų instaliacijos, aišku, dažniausia susijusios su muzika...

Beveik visos jos su garsais.

Tačiau yra ir tokių, kuriose jokie garsai neskamba. „Antra upė“, pavyzdžiui.

„Antra upė“ buvo vienintelė. Taip. Ai, dar viena tokia buvo - „Kalėdų vainikas“, bet nesvarbu.

Vilniuje vyko „Meno naktis“, ir mane jos organizatoriai pakvietė. Pirma upė yra aprašyta Dantės „La Divina Comedia“, o aš sugalvojau padaryt antrąją ir paskui visą seriją. Taip, ji buvo be garso. Prie Baltojo tilto mes pastatėm: į vieną pusę teka Neris su visom dėžutėm, bonkom ir kitom šiukšlėm, o į kitą pusę - mano švari mėlyna upė. Ir viskas. Man rodos, labai gerai pavyko

Mačiau nuotraukas, išties puikus sumanymas.

Kažkur buvo dar nufilmuota, bet paskui pradingo.

Vis tiek tokius dalykus reikia gyvai žiūrėt.

Paskui padariau ir trečią, ir ketvirtą upes, bet tai man retas dalykas. Daugiausia aš žaidžiu su garsais, neatsitraukdamas nuo savo profesijos. Kolegoms paskutiniuosius darbus skyriau, pavadinau juos garsų gobelenais. Iš garsų gi raštai irgi išsiaudžia.

Taip, Vladimirai, garsai - jūsų stichija. Kas yra klausęsis, kaip grojate, tas supras. Tačiau kaip jūs sugebate sukurti begarsį grožį? Iš kur toks įkvėpimas? Gal jūs ir dar ką nors kuriate?

Kuriu. Rašau partitūras, truputį užsiimu grafika. Tai mano gyvenimas. Dauguma mano draugų - dailininkai. Nuo vaikystės gyvenau jų dirbtuvėse. Maskviečių konceptualistai: Kabakovas, Bulatovas, Čuikovas... Estijoje - Tonis Vint, Raul Meel. Vilniuje - Valentinas Antanavičius. Gera kompanija. Dar Andriuškevičius, Kuras. Mes kortomis kartais lošiam pas Kurą dirbtuvėje. Grįžtu iš gastrolių, susėdam ir kortuojam. Ne iš pinigų, šiaip pasišnekam apie džiazą, apie meną.

Na ir kažkaip pradėjau... Ilja Kabakovas, aišku, mane išprovokavo. Pirmą instaliaciją mes padarėm 1988-aisiais Diuseldorfe. Mane Kunsthalle‘ės direktorius Jürgen Harten pakvietė sukurti muzikinę programą, pagroti solo. Ir aš pakviečiau dar kartu į koncertą ir Kabakovą, ir Dmitrijų Prigovą, labai gerą poetą. Kabakovas atvežė savo instaliaciją „The Red Wagon“, skirtą Gulagui. Raudonas vagonas, dabar jo kopija Ermitaže stovi, o originalas - Wiesbadeno muziejuje, Vokietijoje. Mes po to Venecijos bienalėje 1993-iais padarėm „The Red Pavilion“. Toks, kaip mauzoliejus.

Tame raudonajame vagone skamba jūsų kompozicija.

Taip, ten mano kompozicija. Jis norėjo kažkokią ten dainą leist viduj, tokią rusišką iš Brighton Beach. Aš jam pasakiau, kad absoliučiai, na...

O aš kaip tik jau buvau išleidęs savo trečią solo albumą „Drumtheater“. Toks žodžių žaismas - „drum“ skamba ir kaip būgnas, ir kaip drama. Jis buvo irgi skirtas Gulago tremtiniams. Ten, kur aš esu gimęs, gi pirmasis lageris buvo, dar Lenino įsteigtas. Vadinosi SLON - Соловецкий лагерь особого назначения. Ir kai prasidėjo perestroika, mes visi norėjom ką nors pasakyt, nors ir netikėjom ja, galvojom - dvi savaitės, ir bus viskas baigta. Ačiū Dievui, nesibaigė. Tai aš padovanojau Kabakovui tą plokštelę, jis kažkur viešbutyje sugebėjo pasiklausyti ar studijoje. Ir kitą rytą gal pusę šešių man skambina, sako, kad turim tą mano muziką jo vagone leisti.

Taip ir prasidėjo. Paskui galerijoje pas Ronaldą Feldmaną Niujorke 1991-ais kartu sukūrėme „Vandens muziką“. Daug su Kabakovu dirbome, jo galva nepaprastai gera - šitiek idėjų! Paskui vienas ėmiau daryt. Man labai padeda. Grįžtu į sceną iš tos vizualinės erdvės ir kitaip jaučiu garsus. Kažkaip juos vizualizuoju. Ir atvirkščiai. Tokia gera pusiausvyra. Nes aš gi nekomercinis žmogus, man, ačiū Dievui, visko užtenka. Jaučiu malonumą. Kaip sakau: „Man patinka groti ir žaisti.“

Svarbiausias jūsų uždarbis - iš koncertų?

Iš koncertų. Kartais nuperka mano darbus kas nors. Va, Modernaus meno centras, naujas muziejus, kur vietoj „Lietuvos“ kino teatro bus, nupirko keturis. Viktoras Butkus. Gerai, man patinka, bet daugiausia gyvenu iš koncertų, aišku.

Kartais gaunu užsakymų, rašau muziką filmams, spektakliams. Dešimt metų Prancūzijoje dirbau su Jozef Nadj, garsiu šokėju ir choreografu.

Ar jums Vilniuje netrūksta džiazo klubo?

Seniai trūksta. Aš jau Artūro Zuoko prašiau. Jis žadėjo keletą kartų, bet nepadėjo. Nors šitiek patalpų stovi tuščios mieste. Aš gi vienas nepadarysiu. Lenkijoj, Čekijoj, Estijoj klubų daug, nuolat koncertai vyksta.

Koncertai - gražu. O kaip jūs vertinate baruose grojamą džiazą?

Jeigu tai - džiazo klubas, tai koks skirtumas? Lietuvoje turime daug labai gerų jaunosios kartos muzikantų. Daug. O dar ankstesnė karta - Skirmantas Sasnauskas, Arnas Mikalkėnas... Mockūnas, Labutis, Kutavičius... Jie neturi, kur groti. Groja priėmimuose. O priėmimas - tai ne baras, ne džiazo klubas, ten reikia groti popsą.

Prieš keletą metų, kai grojome su "Lithuanian Art Orchestra" festivalyje „Mama Jazz“, parašiau laišką filharmonijai, kad priimtų tą orkestrą. Aš nevadovausiu, neturiu laiko, bet šiaip visos filharmonijos turi džiazo orkestrus. Mes - vienintelė šalis, kurios filharmonijoje niekada neskamba joks džiazas. Katastrofa ten, tokia scena tuščia stovi: vienas, gal du koncertai per savaitę. Pasidarė sau sanatoriją, atleiskit. Jokios iniciatyvos.

Kažkada parašiau laišką kultūros ministrui dėl džiazo padėties Lietuvoje. Gal prieš dvylika ar keturiolika metų. Gavau ministro atsakymą, aš jį įsirėminęs namie laikau: „Pone Vladimirai, džiazas nėra Lietuvos kultūros prioritetas.“

Rimta.

Čia anekdotas. Kokie gali būti kultūros prioritetai? Kultūra arba yra, arba jos nėra.

Šitas atsakymas man kažkodėl priminė kino filmą „La La Land“, pernai nelaimėjusį svarbiausio „Oskaro“. Žiūrėjote jį?

Taip, taip.

Ten herojus, pianistas, taip pat svajojo groti džiazo klube ir labai sielvartavo, kad tikras džiazas miršta. Tai gal čia pasaulinė problema?

Nelabai. Gal ir pasaulinė, bet aš kai pernai Estijoje turėjau savo parodą džiazo klube, ten kiekvieną vakarą vykdavo koncertai, grodavo džiazą. Talino filharmonija organizuoja, džiazo klubas naudojasi valstybinėmis patalpomis.

La La Land, mano nuomone, katastrofiškai blogas filmas. Ten estrada, o ne džiazas. Kaip ir „Whiplash“ - su džiazu nieko bendra. Rodo, kaip būgnais negalima groti. Išvis niekas taip negroja. Tai filmas ne apie džiazą, o apie tai, kaip Amerikos studentai skundžia savo dėstytojus. Komercija, Holivudas - nėr ko norėt. Popart. Žmonėms patinka, bet profesionalai mato kitaip.

Su džiazu pasaulinė problema yra ta prasme, kad dabar - ne šešiasdešimtieji. Tuomet džiazas buvo populiarus visur: ir Amerikoje, ir Rusijoje, ir Vokietijoje, ir Lietuvoje. Atsimenu, kaip grodavome „Neringoje“, kai Josifas Brodskis sėdėdavo, kai oras kavinėje drebėdavo. Kokia publika rinkdavosi! Kita vertus dabar ką tik grįžau iš turo su „Jones Jones“. Sugrojom Helsinkyje, Vilniuje, Kijeve, Vienoje, Grace, Liublianoje. Viskas tvarkoj.

Bet koncertai su valstybės parama filharmonijose gal jau yra per vieną žingsnį nuo popso priėmimuose? Juk tikras džiazas - tai pirmiausia klubai, barai, pogrindis... 

Taip, man šitas dalykas keisčiausias. Kodėl nepadarius? Gal menui reikia laikytis opozicijoje? Jie švenčia savo šventes, mes - savąsias. Galbūt.

Jūs gi pats turite pogrindininko patirties.

Daug buvo. Donecke su Ganelinu duetu grojom 1971-ais. Toks buvo koncertas! Dar be Čekasino. Jį mes pasiėmėm Sverdlovske, dabar - Jekaterinburgas. Aišku, KGB ir komsomolas prižiūrėjo. Komsomolas palaikė džiazą, sakė: „Mes suvaldysim situaciją.“ Ir darė festivalius. Nors galėjo pasodinti.

Esate ir nukentėjęs, skaičiau.

Taip. Buvau suminkytas KGB darbuotojų. Taip rankas užlaužė ir į sieną įrėmė, kad ojojoj. Už ką? Už Pasternaką. (Juokiasi) Ir už Brodskį. Atidariau džiazo klubą Archangelske ir, durnas buvau, pradėjau scenoje skaityti Josifą Brodskį. O jis tuo metu ištremtas už veltėdžiavimą buvo netoliese, Norenskajoje. (Juokiasi) Aš nežinojau. 

Dar nebuvote pažįstami.

Dar nebuvom. Vėliau aptarėm tą istoriją, o tada aš net nežinojau, kad jis tremtyje. Mes mylėjom poeziją: Achmatovą, Pasternaką, Mandelštamą...

Vladimirai, esate smalsus žmogus, mėgstate bendrauti. Šiame pokalbyje paminėjote nemažai pavardžių. Kas jums įdomu kituose žmonėse?

Aš gerai su jais jaučiuosi, jie - tokie pat kaip aš. Visi atviri. Mūsų kompanijoje niekad nebuvo agresijos arba pesimizmo: kad gyvenimas baigiasi, pinigų stinga, maža pensija. Ne dėl to, kad mano rato draugai daug gauna, o todėl, kad kitaip žiūri. Jie turi ką veikt. Visi myli savo užsiėmimus. Tai labai svarbu.

Labai svarbu mylėti tai, ką darai. Ir priimti save tokį, koks esi. Nesvarbu, ką apie mane kalba kiti, aš gi tai žinau, kas aš toks! Sako: “A, Tarasovas, jis gi Londone namą turi, Lietuvoj negyvena, džiazo nemoka grot.” Gerai, tebūnie. Kaip sakydavo Dmitrijus Prigovas: "Prieš kalbėdami apie mane, pasakykit, ką jūs patys veikiat?!" Ir viskas. 

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

kaip visada, nuostabu. ačiū.

Anonimiškas rašė...

puikus pokalbis. ačiū

Algirdas rašė...

Dėkui už puikų pokalbį. Nesusilaikiau ir porą plokštelių užsisakiau net skaitydamas :)


Geras finišas:
"Labai svarbu mylėti tai, ką darai. Ir priimti save tokį, koks esi."