Egidijus Vareikis: „Sykiais jaučiuosi kaltas, kad sveikstu“

Esate Seimo narys, rašantis eiles. Štai, išleidote rinktinę „Atminties draiskalai“. Ar poezija praverčia politikoje?

Iš tikro, manęs šito dažnai klausia. Turbūt žmonėms atrodo, kad poezija ir politika yra labai priešingi užsiėmimai, ir jie tikisi, kad atsakysiu, jog pusę dienos užsiimu vienu, o kitą pusę kitu.

Bet iš tikrųjų aš į politiką atėjau, tiesą sakant, iš meilės. Man tas užsiėmimas patiko. Jaunystėje, kadangi gyvenom Sovietų sąjungoje, supratau, kad negaliu būti sovietinis diplomatas ar politikas. Mano šeimos tokia buvo istorija, kad tikrai negalėjau tarnaut Sovietų sąjungai, bet kai prasidėjo čia Sąjūdis ir laisvė, aš labai greit supratau, kad mano vieta yra politikoje.

Daugelis politinių sprendimų padaromi iš emocinių paskatų. Galima daug skaičiuot, bet mes, politikai, žinom tokią frazę: „Kai negali priimti racionalaus sprendimo, reikia priimti politinį sprendimą.“ Kai politikas sako „Spręskim be emocijų“, suprantu, kad kaip tik vien iš emocijų bus...

Kaip karo reikalų specialistas žinau, kad karai taip pat dažniausia kyla iš emocijų. Racionaliai pasiųst žmogų kariaut: dėl pinigų, dėl aukso, dėl naftos yra labai nemoralu. Turbūt neitų. Bet kai pasakai, kad reikia ginti kokią nors vertybę: savo tėvynę, šeimą, žemę, jis supranta, kad iš tikrųjų reikia eit gint.

Mano ankstesnių politologijos knygų paantraštėse yra žodis „emocija“: „emociniai politiniai svarstymai“, „emociniai skaitiniai“... Poezija yra emocijų išraiška, tai man tas viskas siejasi, tik žodynas kitoks.

Esu emocingas žmogus, gyvenu pasaulyje, kuriame vyrauja jausmai. Neskaičiuoju racionaliai: pinigų, laiko. Pavydžiu žmonėms, kuriems pavyksta gražiai viską susiplanuot. Aš taip pat stengiuosi planuot, susidarau tvarkaraštį, bet tas laikas vis tiek jausmingai bėga.

Poetinės metaforos gimsta savaime. Štai, žmona pasiskundė, kad norėjo patekt į vieną interneto svetainę, paskui – į kitą, bet jos neįsileidžia. Sakau: elgies, kaip internetinė valkata. O, žiūrėk, faina metafora: interneto valkata - vaikštai nežinia kur, o rimta kontora neįsileidžia. 

Arba važinėjam per Vėlines po kapus, o ten visur – pakelės prekyba. Ir sakau: nusipirkau pakelėj liūdesį. Ir vėl metafora.

O ką tikrai pirkot ten, pakelėj?

Nieko. Na, pirkom ten kažką, visokias žvakeles, bet nusipirkau liūdesį kažkokį neaiškų, vos ne secondhand.

Bet metafora – tai dar ne poezija.

Taip. Galima pasakyti sakinį paprastai, o galima – gražiai, parinkt žodį. Man pasisekė, kad literatūros mokytoja Aleksandra Šalčiūtė mokykloje mokė daiktus apibūdinti netikėtais rakursais. Sovietinėj mokykloj, už lango lyja lietus, kapsi į skardinę langinę. Kaip gražiau pasakyt? Varna skrebena nekarpytais nagais. Man labai patiko tokie pratimai.

Ir dabar politikoje.,. Reikia kartais kokį dokumentą gražiau skambiau pavadint, tai man vis rūpi: pavyzdžiui, sutartis pasirašoma Nicoje – „Nice Treaty“ (angliškai – puiki sutartis). Nedideli grakštūs dalykėliai.

Tačiau poezijai juk vien grakščios formos negana. Reikia gaivalo.

Taip, tai yra meilė, tai - kažkokia emocija. Mano gyvenime labai daug įvairių emocijų. Kaip žmogus, esu pilnas įvairių kompleksų: didybių, nepilnavertiškumų, bet kažkaip, na...

To neslepiat.

Poezijoje šitai yra. Matot, daugelis žmonių gal norėtų tai pasakyt, bet kai kalbi paprastais žodžiais, tai neskamba. O kai įvelki į eilėraščio rūbą...

Ši knyga parašyta ne per mėnesį, ne per metus. Per ilgą laiką.

Netyčia ji išėjo. Visai netikėtai atsirado sponsorius, kuris pasiūlė paremti gražios eilėraščių knygos išleidimą.

Turėjo žinoti, kad turite tokią medžiagą.

Žinojo. Sakė, reikia gražios, šimto puslapių knygos kietais viršeliais, kurią būtų galima dovanot.

Atrinkau eilėraščius, nerašydamas jokių datų, metų laikų, didžiųjų raidžių, kablelių. Taip, kaip man atrodė, kad būtų tokia plaukianti atmintis: gal vienos dienos, o gal ir viso gyvenimo klaidžiojimai.

Ką Jūs pats skaitote? 

Žinote, kaip ir visi mano rango žmonės, daugiausia – elektroninius laiškus, facebook‘ą. Pats parašiau akademinę politologijos knygą „Svajonių bendruomenė“, apie ateities pasaulį, bet suprasdamas, kad jos niekas tokios neskaitys, perrašiau ją kaip facebook‘o chat‘ą. Ten sugalvoti herojai, nickname‘ai: Mažasis princas, Platonas, jie šnekasi. Domiuosi tuo, kas vadinama future studies.

Daugiausia skaitau tekstus, susijusius su politiniu domėjimusi: karas, taika. Juk esu ginklų kontrolės ekspertas.

Iš literatūros skaitau tai, ką man pasiūlo. Klasikos nebeskaitau: jau ką perskaičiau, tą perskaičiau. Šiuolaikinės literatūros nebelabai žinau.

O ar skaitote, pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio poeziją?

Vytauto Landsbergio knygą turiu, o tą poeziją dažnai girdžiu gyvai.

Turite tokią privilegiją. O Dalios Teišerskytės?

Teišerskytės, turiu prisipažint, tikrai skaitau, nes mes esam draugai nuo labai senų laikų. Abu esam kauniečiai.

Dar Seime buvo toks Juozas Palionis, kuris eilėraščius rašė. Žuvo prieš kurį laiką. Jo knygelę turiu, paskaitau.

Bet man atrodo, kad mano poezija yra kitokia.

Kadangi esate futurologas, pasakykite, kas mūsų laukia.

Galiu pasakyti savo asmeninę prognozę, tačiau ji, kadangi nenoriu būti burtininkas spėjikas, sutampa su autoritetų, kuriais remiuosi, nuomone.

Pradėsiu nuo savo mylimo Zbignevo Bžezinskio. Jis mano, kad rimčiausios mūsų laukiančios problemos bus ne technologinės, bet veikiau moralinės. Kaip mes sugyvensim.

Tai nieko nauja.

Nieko nauja, bet bėda, kad mes nenorime patikėti, kad mums viską išspręs ne technika, ne pinigai. Technologijomis daug pasiekiame, bet nuo to mums nepagerėja, nes nemokame vienas kito mylėti. Kaip išmokti? Nežinom.

Politikoje buvo keletas konceptų. Vienas, kurį visi stengiasi pamiršt, tai ta istorijos pabaigos idėja: kad su Sovietų Sąjungos žlugimu baigiasi globalūs konfliktai, lieka tik lokalūs. Kita didžioji teorija – S.Huntingtono „Civilizacijų konflikto“. O Bžezinskio teorija, knygoje „Nevaldomas pasaulis“, truputį panaši į civilizacijų konflikto, bet jis sako, kad tai moralinis konfliktas: skirtingos civilizacijos propaguoja skirtingas vertybes. Žmonės konfliktuoja ne todėl, kad vienų Dievas yra Alachas, o kitų – ne, o todėl kad jie kitaip žiūri į šeima ir taip toliau.

Mano paties įžvalgos tokios: kadangi žmogaus prigimtis nepasikeitė, mums nepavyks išvengti karų. Didėjant žmonių skaičiui daugės ir ginkluotų konfliktų. Vėl pasiremsiu Bžezinskiu: trečiasis pasaulinis karas turbūt bus Azijoje ir aukų skaičius jame bus penkiskart didesnis nei per Antrąjį pasaulinį Europoje. Tokia pranašystė. Ir aš savo knygose braižau nestabilumo zonos žemėlapius: nuo Balkanų iki Indonezijos ir nuo Vidurinės Azijos iki Afrikos. Civilizacijos sukrenta kaip plytos ir ten, kur jos susiduria kampais, kyla konfliktai.

Dabar – apie gerovę. Ar mes ateisim į globalų kaimą? Technologijos tai leidžia. Pats savo kailiu juntu. Mano namai yra kaime, Vilniaus rajone. Prieš kokius trisdešimtį metų atrodė: kaip tu gali gyvent kaime? Ten nejauti gyvenimo pulso. O dabar aš turiu ir plačiajuostį internetą ir „Gala“ televiziją. Man nieko daugiau nereik. Man dar ramiau kaime: sėdžiu ir rašau. Visai nesvarbu, galiu gyvent ir kokios Indijos kaime.

Tai šita plokščio pasaulio teorija sako, kad žmogui pradeda neberūpėt, kokia ten kur yra valdžia. Pasakysiu: mums tame mūsų kaime, naujai pastatytame, yra beveik visiškai vis viena, kas yra Vilniaus rajono meras. Vanduo bėga, šiukšles išveža, elektra ateina ir mums ar ten rinkimų akcija, ar ten kas...

Todėl, kad gerai veikia centrinė valdžia?

Ar centrinė, ar Europos Sąjungos... Mums – kas, iš vietos valdžios tenorime, kad gerai funkcionuotų komunalinis ūkis.

Bet gi savivaldybėse skiriasi paslaugų kokybė, kainos.

Atvirai šnekant, mums Bendorėliuose tas vienas kitas centas didelio skirtumo neturi. Aš net nežinau, kokios tos kainos yra, nes galimybės leidžia, kiek reikia, tiek ir sumokėti.

Aišku. Šildotės juk ne centriniu šildymu?

Ne centriniu. Yra dujos, atsisukam, ir viskas.

Jūros trūksta?

Kaip ruoniui? (Juokiasi) Trūksta.

Tai va, teorija sako, kad žmogui, gyvenančiam tokiame racionaliame gerbūviškame pasaulyje labai prireikia kokios nors aukos ar atradimo. Kodėl romėnai, gyvenę santykinai gerai, tvarkingai, teisingai, jų teisinė socialinė sistema puikiai veikė, pasidavė tokiam keistam reiškiniui kaip krikščionybė? Jokių garantijų, auka... Kam tiems žmonėms šito reikėjo?

Tas pats Bžezinskis pastebi, kad šiais laikais žymiai daugiau žmonių tiki burtais, magija, horoskopais, negu prieš šimtą metų. Anuomet žmogus, jeigu susirgdavo, žinodavo du būdus gydytis: arba chemija, arba mechanika. Arba tabletės, arba chirurgas. O dabar jis eina pas burtininką, kuris visiškai paneigia jo fizikos ar chemijos žinias.

Deja.

Deja ar ne deja, bet šitaip yra.

Egzistuoja nuomonė, kad iš esmės medicinoje užtikrintai veikia tik chirurgija ir psichoterapija, o chemija...

Aš pats tai patyriau. Anksčiau netikėjau psichoterapija, bet prieš pusantrų metų išbandžiau ir dabar matau, kad suveikė.

Aš pats buvau biochemikas, mokslą dariau. Dirbdamas su vaistiniais preparatais mačiau, kad viskas tobulėja, atsiranda selektyvesnio, prolonguoto veikimo chemijos, tačiau galbūt per mažai žinoma apie įvairias šalutines reakcijas.

Kalbant apie Jūsų patirtį su chemija, įdomu, ką galėtumėte papasakoti apie alkoholio poveikį. Vienas lietuvių rašytojas pavadino alkoholį labai galinga dvasia. Ar pritartumėte jam?

Ne, tokios dvasios nepajutau. Viskas buvo lyg žaidimas. Mano pažintis ar draugystė, kabutėse ar ne kabutėse, su alkoholiu visų pirma buvo pramoga.

Toks laikotarpis. Juokais sakau, kad Kovo 11-oji atnešė Lietuvai nepriklausomybę, o man – priklausomybę. Tuo metu pradėjau dirbti diplomatijoje, ir mums neblogai sekėsi. Priėmimai, taurė šampano, taurė vyno, iš pradžių ritualas, paskui – smagi pramoga. Pamažu ji tampa bėda.

Vienas alkoholizmo simptomų yra ligos neigimas. Ko gero, pripažindamas savo priklausomybę, Jūs demonstruojate sveikimo požymį?

Savo ligas mes žinom. Aš tai išgyvenau. Nors mane kai gydė, ten lenteles, anketas pildė, tai sakė, kad ne pagal visus požymius esu ligonis. Tai jeigu norėčiau vėl neiginėt, sakyčiau: o, yra keli požymiai, kad nieko čia bloga. Bet dauguma požymių rodė, kad priklausomybė yra.

Būdamas priklausomas atsiduri tokioje stadijoje, kai gali rinktis: arba toliau neigi, laukdamas, kol bus dar blogiau, arba pripažįsti, kad esi ligonis.

Pagal dvylikos žingsnių programą pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad sergi. Ir daugumai žmonių tas pirmas žingsnis yra sunkiausias. Dažnai turi pakliūt į gilią krizę, kad jį žengtum. Nepadeda jokie patarimai: susiimk, mažiau gerk. Turi parkristi. Teko tuos akmenis pereiti.

Iš kai kurių savo kolegų sulaukiau priekaištų, net barimo: kaip tu drįsti prisipažinti? Turi neigti iki galo. Jau geriau degraduoti, negu pripažinti. Sykiais jaučiuosi kaltas, kad sveikstu.

Aš dabar jaučiuosi labai gerai. Jaučiuosi, kad tampu simboliu, jog viskas įmanoma, tai tam tikrą atsakomybę užkrauna. Bet malonu, kai į tave žiūri su viltim.

Jūs paminėjote psichoterapiją. Aš iš tikro pajutau šito metodo jėgą. Anksčiau žiūrėjau į ją kaip į tam tikrą žaidimą, dantų užkalbėjimą, bet dabar savim pajutau, kad vis dėlto tai veikia. Gal kad patekau pas rimtus specialistus.

O poezija be vyno įmanoma?

Įmanoma. Man poezija niekada su vynu nesisiejo. Nereiškia, kad be vyno išgyvenu mažiau emocijų. Vynas emocijas kaip tik suvienodina, suprimityvina. Gal jos ir aštresnės, bet spalvų mažiau.

Apskritai aš dabar žymiai subtiliau jaučiu, pavyzdžiui, maisto skonį. Dabar valgau mažiau, bet skaniau.

Džiugu. Gal grįžkime prie ruonių?

Gerai. Tokie jau mes žmonės, su Rozvita pažįstami nuo vidurinės mokyklos laikų, iš Šančių. Turėjome du vaikus, vieno, deja, anksti netekome. 1992-ais metais išvažiavau pasistažuoti į Šveicariją dėl ginklų kontrolės. Beje, organizacija, kuri kvietė, vadinosi Šveicarijos Karo departamentas, nevyniojant žodžių į vatą. Gynybos ministerijos pas juos nėra. Tai jų kvietimu metus gyvenau Ženevoje.

Interneto nebuvo, rašydavau laiškus, atvirutes. Sykį namo atsiunčiau kioske nupirktą atvirutę su nepaprastai storais dviem ruoniais. Tokie tingūs abu, ramūs. Ir kilo asociacija, kad ten tėvelis ir mama miega. Vaikams tas labai patiko, kad čia jų tėtis ir mama. Taip nutarėme pažaisti ruonius. Nekaltai visai, ir mes – jau ruoniai.

Pradėjau tuos ruonius rinkti, jie ėmė namuose kauptis. Nėr taip paprasta, pavyzdžiui, kaklaraiščio su ruoniu ieškojau keletą metų. Vis su arkliukais, viščiukais, ko tik neprisižiūrėjau, kol radau.

Taip viskas ėmė suktis apie ruonius: piešiniai, istorijos, anekdotai, pasakos. Sužinojau, kad pasaka apie Eglę, žalčių karalienę, yra skandinaviška. Radau analogišką pasaką jų folklore, tik ten jaunos ruonytės naktį išlipdavo į krantą, nusimesdavo skūras. Ir medžiotojas paslėpė vienos jų kailį, ir ji nebegalėjo grįžti į jūrą. Žodžiu, analogija.

Taip gimė tokia ruoniška filosofija, kildavo visokių įdomių minčių. Pavyzdžiui, visos civilizacijos atsirado prie jūrų, tai gal žmonės - ne iš beždžionių, o iš ruonių? Gal romėnai buvo ruonėnai, nes mėgo pirtyse kaip ruoniai tingiai vartytis? Kastytis sugavo ne undinę, mokslas įrodė, kad jų nebuvo, o ruonę. Visa tai aprašė poetas Mairuonis. Visi poetai ruoniški. Vytautas Mačernis rašė: „Visuomet aš buvau per daug rimtas, man rūpėjo tik vandenys gilūs...“

Tokie juokai. Diplomatai panašūs į ruonius, iš pažiūros ramūs, o iš tikrųjų yra plėšrūs, klastingi.

Koks Jūsų diplomatinis rangas?

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Nuo viršaus antras. Žmonės tų diplomatinių rangų nesupranta, tai kai pasakai „nepaprastasis pasiuntinys“, jiems skamba gražiau už ambasadorių. Nors aukščiausias rangas yra ambasadoriaus.

Kažkada dirbau grupėje, kuri vadinosi Specialiųjų misijų. Tai buvau Nepaprastasis pasiuntinys specialiosioms misijoms. Skamba kaip Džeimsas Bondas. Diplomatija man patinka, net į Seimą nenorėjau eiti, gaila buvo diplomatinio darbo. Bet ir ten jo gavau.

Puiku. Dėkoju už pokalbį, linkėdamas toliau maloniai derinti diplomatiją su poezija.