2014 m. gegužės 10 d., šeštadienis

Pabėgęs nuo dešimties bulių ( II )





















San Fermino fiestą, kasmet šėlstančią beviltiškai nuo Europos centro nutolusiame užkampyje, išgarsino Ernestas Hemingvėjus. Jo romano „The Sun Also Rises“ pavadinimą ispanai (kaip ir britai, vokiečiai ir lietuviai) apdairiai išsivertė „Fiesta“, pabrėždami būtent Pamplonoje knygos veikėjų patirtus sukrėtimus. Pats rašytojas lankėsi čia keletą kartų, todėl, nors niekad nemėgino skuosti su buliais, tebėra šlovinamas ant kiekvieno kampo.

Šeštą ryto atvažiuojame prie paminklo Hemingvėjui, nusiteikę kuo rimčiausiai. Nepataisomai sudirbtus drabužius dar vakar iškeitėme į švarutėlę festivalio aprangą: balti marškiniai ir kelnės, raudoni pionieriški kaklaraiščiai ir juostos per strėnas. Areną apgulusi minia tyko, kad atsivėrus vartams užsiimtų vietas viduje. Čia – finišas. 

Mes traukiame į „startą“ prie galvijų aptvaro, įrengto automobilių stovėjimo aikštelėje už istorinės senamiesčio sienos. Darbininkai lentų tvoromis užkalinėja sankryžas, kad nei keturkojai, nei dvikojai galvijai neišklystų iš tikro kelio.

Pakeliui prikimba televizijos žurnalistė. „Ar tikrai žadate bėgti?“, - klausia. „O ar suvokiate, kad tai pavojinga?“ – nenori patikėti. Kitas vaikinas prašo užpildyti anketą savo magistro darbui. Tie patys klausimai: iš kur, ko, kelintą kartą, keliese, kas patarė... Įdomiau skamba pasiteiravimas „Ar žinote, kad galite žūti?“ ir pasmalsavimas „Ar miegojote praėjusią naktį?“

Numigti spėjo tikrai ne visi nuotykių užsimanę bėgikai. Siaura į kalvą kylanti gatvelė pamažu prisipildo įvairiausio amžiaus ir sudėjimo vyrų. Moterys įspūdžių trokšta ne menkiau, todėl stebės gaudynes iš balkonų ir kitų saugių vietelių. Riba tarp dalyvių ir žiūrovų beveik neregima: jei nervai neišlaikys, kiekvienas gali išsprukti lauk pro tvoros plyšį ar įsmukti pro duris į kokią knaipę. Nėra jokių dalyvio mokesčių, jokių instruktažų, nereikia pasirašyti, kad žinai taisykles ir esi sveikas. Niekas netikrina, ar tu tinkamai apsiavęs, ar pilnametis, ar blaivas, ar nedurnas. Tikra sveiko proto fiesta išprotėjusiame pasaulyje!
  
Jaučiai kur kas greitesni už žmones. Tai suvokdami, pradedame judėti iš anksto, kelios minutės prieš iššaunant signalinę raketą. Lygiai aštuntą nuaidėjus šūviui, atmosfera tampa absoliučiai siurreali. Kažkur už nugaros jau risnoja dešimt po pusę tonos sveriančių bulių nė kiek nenudildintais ragais. Lyg laivas, skrodžiantis upės vandenį, jie skiriasi kelią per iš siaubo klykiančią minią. Sumetu, kad raguotiesiems mane pasivyti prireiks bent pusantros minutės. Išbėgu į tiesiąją, vedančią arenos link. Nusižiūrėjęs laisvą nišą, prisispaudžiu nugara prie užrakintų suvenyrais prekiaujančios krautuvėlės durų.

Laukti tenka neilgai. Pulkelis šėmų gyvulių melancholiškai prarisnoja, susispaudę šonas prie šono. Paskui juos iš paskutiniųjų lekia žviegiantis laukinių būrys. Labiausiai paisantieji šventės ritualų taikosi sušerti gyvuliams susuktais į vamzdelius laikraščiais. Prisiminęs, kad arenos vartai bus užtrenkti, nutaikius pirmą ilgesnį tarpą paskui bulius bėgančioje minioje, šoku iš paskos. Trys ar keturi šimtai metrų prašvilpia akimirksniu. Srautas ties vartais plakasi susiaurėjęs lyg butelio kakliuke. Sausakimšas amfiteatras staugia visais balsais. Atsidūrus smėlėto ploto vidury, adrenaliną pakeičia pro ausis trykštantys endorfinai. Pavyko!

Aplink džiūgaudami straksi dar pora šimtų sveiką kailį išnešusių dalyvių. Staiga visi metasi šalis, pirmieji prišokę prie ringo kraštų, verčiasi per bortus. Buliai! Pasirodo, du galvijai liko atsiskyrę nuo viso pulko. Tvarkdariai juos, tik dabar pasiekusius areną, suvaro į kitoje pusėje įtaisytą gardą. „El Encierro!” – “Suginta!” - skelbia garsiakalbiai. 

Komentarų nėra: