Miltiadas: "Gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp minčių"

Pastebėjęs, kad mūsų tinklaraštis panėšėja ne į šviesos ir tiesos šaltinį, o į pokalbių klubą, pamėginsiu prisitaikyti prie naujų vėjų ir papūsiu į tą pačią dūdelę, pašnekindamas „Maratono lauko“ patriarchą Miltiadą. Juolab garbingos sukakties proga. Ar atskleisite, kiek Jums rudeninė gegutė iškukavo?

Jaunuoli, negi manai, kad man dar yra ko sarmatytis? Nesiafišuoju ne iš pasipūtimo, o vien kategoriškai neigdamas bulvariškumą kaip primityviausią slydimo paviršium formą. Bet jeigu tiki, kad praskleisdamas tunikos skverną nudžiuginsiu Lauko lankytojus, tebūnie – esu vyresnis už abu mūsų Prezidentus.

Nepaisant Jūsų kuklumo, esate garbinamas ekspertas, kaskart pribloškiantis nežabota erudicija ir beribe patirtimi. Kur sėmėtės mokslo žinių?

Baigiau klasikinę smetonišką gimnaziją. Ką tai reiškia? Kad anksti pasiklojau filosofijos, teologijos ir medicinos pamatus, kad nuo mažens moku vokiškai, prancūziškai ir lotyniškai, laisvai skaitau angliškai, rusiškai ir lenkiškai. Paskiau - gyvenimo universitetai, kurie išmokė svarbiausio dalyko - mąstyti. Jo neatstos jokie harvardai.

Bet mąstymas būdingas kiekvienam žmogui...

Kiekvienam žmogui būdingas ne mąstymas, o banalus centrinės nervų sistemos reagavimas į įvairius dirgiklius. Pavieniams individams dar būdingas mechaniškas proto smaukymas, siekiant pseudokūrybinio pasitenkinimo... Kad galėtum iš tikro mąstyti, turi leisti viską – visus klausimus, kreipinius, reginius, laiškus, veidus, užpakalius, kvapus, skonius – viską, įsiklausyk, leisti pro šalį, nė kiek už nieko nesikabindamas.

Meditacija?

Nežinau. Man „meditacija“ - tai tik dar vienas nesuprantamas brandas. Gal. Žodžiu, privalai pats, nekreipdamas jokio dėmesio į pasaulio triukšmą, išsikelti klausimą ir tuomet gali mąstyti.

O tai jau tiesiog šiaip gyvendamas mąstyti negaliu?  

Aišku, kad ne. Mintis yra ne tik materiali, bet ir baigtinė. Miegodamas gi negali mąstyt. Lygiai taip negali mąstyt šiaip gyvendamas. Gyvenimas yra tai, kas vyksta tarp minčių.

Atrodo, Jums nelabai patinka gyventi.

O kam mano kailyje patiktų? Todėl baigęs mąstyti aš paprastai susiverčiu du šimtus mililitrų stipraus alkoholio ir palaikau jo koncentraciją kraujyje iki kitos minties.

Visi, kas Jus pažįsta, nerimauja, kad šitaip žalojate sveikatą.

                               

Papasakok jiems apie Semį Vandžiru.

Apie Pekino olimpiados maratono čempioną Samuelį Wanjiru? Jis gi nusižudė, būdamas neblaivus!

Semis nenusižudė. Jis girtas iššoko iš savo miegamojo balkono antrame aukšte, kai pirmoji žmona (o jis legaliai turėjo dvi) pričiupo in fragrante delicto su padavėja iš naktinio klubo. Tai va, nušokęs iš keturių metrų aukščio jis nusileido ant kojų, bet paslydo ir trenkėsi pakaušiu į plyteles. Iš pradžių policija paskelbė apie savižudybę, paskui pripažino nelaimingą atsitikimą. Tiesa, Semio motina apkaltino žmonelę žmogžudyste...

Tai kas čia gražaus?

Čia – nieko. Gražus buvo pats Semis. Kaip jis bėgdavo! Dukart gerino pusmaratonio pasaulio rekordą. 58 min. 33 sek.! Pekino smoge nurėžė olimpinį maratono rekordą beveik trimis minutėmis. Bet gražiausia – kad jis spėjo tapti girtuokliu. Semis lakdavo su draugeliais kiaurą naktį, o rytą treniruotėje galėdavo bėgti 5000 m intervalus po 14 min…

Jūs tuo tikite?

Aš tuo tikiu. Semis laimėjo 2009 m. Londono ir Čikagos maratonus, nors jau metus prieš tai viešai girtuokliavo, neprižiūrimas jokio trenerio. Timas Nouksas, didžiausias sporto medicinos guru, pasakė JAV spaudai: „Kad nubėgtum maratoną per 2 val. 6 min., turėtum jaustis puikiai. Tenka pripažinti, kad Vandžiru neslopino toksinis alkoholio poveikis. Jo medžiagų apykaitą, ko gero, valdė mums nežinomi dėsniai.“

Gal Jums vertėtų išsitirti bent kepenis?

Aš ir išsitiriu. Periodiškai. Matai, turiu aistrą vaikščioti. Pabrėžiu: ne risnoti, ne bastytis! Vaikščioti. Kol be vargo apeinu savo valdų perimetrą, viskas tvarkoje.

Ar tiesa, kad jau penkiasdešimt metų nesate važiavęs jokia transporto priemone?

Ne, kas tau suskėlė tokį absurdą?.. Supranti, paprastais reikalais, na, tarkime, atsiimti honoraro, aš galiu kad ir lėktuvu skristi. Bet egzistuoja klausimai, dėl kurių tiesiog negalima judėti kitaip nei pėsčiomis. Pavyzdžiui, kadaise aš pamilau vieną damą ir nusprendžiau ją vesti. Atsitiko taip, kad tuo metu buvau Maskvoje, o ji – Šiauliuose. Suprantama, negalėjau jai pirštis telefonu, siųsti telegramos ar laiško. Juolab būtų buvę nesuvokiama keliauti pas savo būsimąją traukiniu ar autobusu. Žinoma, ji tikriausiai vis tiek būtų sutikusi tekėti, bet man tai buvo nepriimtina. Ir nesvarbu, ar atstumas - tūkstantis du šimtai, ar tūkstantis trys šimtai kilometrų...

Aišku. Žinote, mane kankina paskutinis klausimas: nejaugi kol mes kalbėjomės, Jūs nė karto nesusimąstėte?

Užtat pagyvenau!

Ačiū! Visų Lauko lankytojų vardu linkiu daugybės minčių ir ilgų gyvenimo metų tarp jų.