2010 m. sausio 12 d., antradienis

Kol jaunas – greičiau, subrendęs – toliau!












Kokio amžiaus sulaukus ima mažėti reguliariai bėgiojančio žmogaus fizinės galimybės?

Vyriškas klausimas – tiesus atsakymas: 35-erių sulaukusio maratonininko pajėgumas kas dešimtmetį sumažėja nuo 5 iki 15 procentų. Ne veltui tokio amžiaus jau galima registruotis į veteranų čempionatus.

Gal pastebėjote mano silpnybę – baisiai nemėgstu apibendrinimų. Jie siutina, nes gyvenimas – tai daugybė individualių istorijų, unikalių patirčių ir net skirtingų visatų. Kuo plačiau koks nors teiginys atsako į bendrą klausimą, tuo jis mažiau teisingas.

Deja, diskutuodamas apie bėgikų organizmo galimybes, net krūvomis įdomių prieštaravimų nepaneigsiu svarbiausio dėsnio. Senėjimas vyksta. Tegalime jį geriau suprasti ir priimti.
Elitas gali be vargo varžytis pasauliniu lygiu bent iki 35-erių. Paskui net patys kiečiausi sportininkai pamažu pereina į „amžiaus grupes“ dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

a) maksimalaus pulso kritimo ir b) raumenų atrofijos.

Niekas nėra dorai paaiškinęs, kodėl taip yra, bet didžiausias įmanomas širdies susitraukimų dažnis per minutę su amžiumi mažėja. Nors šis genetiškai nulemtas rodiklis esti individualus ir aukštesnis jo lygmuo tiesiogiai nereiškia sportinio pranašumo prieš kitą varžovą, bet to paties asmens maksimalus pulsas senstant krenta apytikriai po dūžį kasmet. Dėl to, konkretus bėgikas nebegali pasiekti savo paties buvusio intensyvumo lygmens.

Kita bėda – mirštantys neuronai. Mūsų nervinės ląstelės, siunčiančios impulsus raumenims, sensta ir nyksta, todėl atrofuojasi raumenų skaidulos. Jas mėgina atgaivinti nauji neuronai, bet toks atsinaujinimas nespėja kompensuoti netekčių dėl kūno senėjimo.

Treniruotės pastarąjį procesą gerokai sulėtina, bet nesustabdo. Raumenų ląstelių mažėja, jėga senka. Ypač, atšventus 60-metį. Pirmiau netenkame greitųjų skaidulų, todėl greitis mažėja anksčiau nei ištvermė.

Mokslininkai linksta manyti, kad vyrų ir moterų fiziologija nesukuria prielaidų skirtingam sportininkų senėjimo tempui. Čia lyčių galimybės lygios. Dėl stajerių aptikau prieštaringų nuomonių ir studijų, tai daryčiau išvadą, kad moterų maratonas tiesiog daug jaunesnė ir mažiau tyrinėta rungtis. Tai, kad Pekino čempionė Constantina Tomescu – Dita auksą iškovojo būdama 38-erių, o Samuelis Wanjiru – tik 21-erių, dar nieko nereiškia...

Vis dėlto iš čia pamėginsiu grįžti į straipsnio pradžią ir užsikabinti kitu kampu. Vieno tyrimo autorius Dieteris Leykas iš Kelno išdėliojo 300 757 maratonininkų rezultatus pagal jų amžių. Išvada – nuo 35-erių, lyderių 10-uko vidurkiai ėmė prastėti po 10.5% kas dešimtmetį vyrams ir po 14.8% - moterims.

Spragtelėję ant virš šio teksto pakabintos lentelės, perskaitysite kai kuriuos pasaulio rekordus pagal juos pasiekusių atletų amžių (2009 m. pradžios duomenys).

Svarbi žinia slypi už rekordų suvestinės ribų. Paprastiems mirtingiesiems rezultatų prastėjimas dėl amžiaus prasideda vėliau ir vyksta lėčiau. Mėgėjų lygyje, kur nebereikia fenomenalaus greičio, o pakanka geros ištvermės, amžiaus riba, už kurios prasideda nuokalnė – jau ne 35-eri, o 50 metų!

Elitinis maratonas pastaruoju metu tapo itin komercinis, čia lendama į tiesiog antžmogiškas greičio erdves. Vyresniems bėgikams jos nebepasiekiamos. Pasidairę ten, kur vyrauja paprastas suvokimas, kad nuolat bėgioti – verta, rasime vis naujų sportininkų ilgaamžiškumo pavyzdžių.

Bėgimo kalnais čempionatuose nėra esminių skirtumų tarp lyderių amžiaus grupėse nuo 35-erių iki 49-erių metų rezultatų. Plente penkiasdešimtmečių ir vyresnių senjorų rezultatai gerėja daug greičiau, negu jaunesnių dalyvių. Ultra nuotolių varžybose, pavyzdžiui Comrades, aukščiausią sėkmingai pasiekusiųjų finišą procentą turi keturiasdešimtmečiai.

Esant vyresnio amžiaus, darosi sunkiau bėgti labai greitai. Bėgioti toli ir net labai toli - visai paprasta.

Komentarų nėra: