2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau


„Šiandien darau ko kiti nenori, rytoj darysiu ko kiti negali“. Danskebank Vilniaus maratono šūkis skamba lyg kvietimas pagalvoti. Nuostabu. Žurnalo „Rigas Laiks“ leidėjai mėgino įskiepyti savo miestui motto „Ryga - vieta mąstyti“. Kol kas nepavyko. O štai ištikimi Vilniaus bėgimo dalyviai jau vertina jį kaip kasmetinę progą pagalvoti apie nekasdienius dalykus.

Šiemet išseko Usaino Bolto spinduliuotė. Jo sportinės šlovės žybsnis dar šiek tiek pašvysčios platybėse, vis rečiau atsimušdamas į sąmonės veidrodžius, kol pranyks užmaršties tamsoje, virtęs kitokia energija. Būdamas geriausios formos, jamaikietis jausdavosi aukštesnis už varžovus visu savo dvimetriniu (be penkių cm) ūgiu. Bėgdamas 100 ir 200 metrų, jis dominavo trejose olimpinėse žaidynėse ir pasiekė įspūdingus šių distancijų pasaulio rekordus, į kuriuos kol kas niekas rimčiau nepasikėsino.

Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį Boltas karaliavo sprinto takeliuose ne vien dėl fizinės galios, darbštumo, treniruočių ar farmacinių gudrybių. Šio antžmogio esminį pranašumą tiksliausiai nusakytų sąvoka „kūno intelektas“. (Žinoma, tai ne koks mokslinis terminas, o metafora.)  Niekas iki jo nebuvo gerinęs abiejų nuotolių pasaulio rekordų olimpiadose. Boltas tai padarė Pekino žaidynėse, o dabartinius geriausius planetos rezultatus pasiekė Berlyno pasaulio čempionate. Bėgdamas finaluose jis neklysdavo.

Šimto metrų bėgikai klysta ne tik užsitupėję prie starto kaladėlių. Greičiausieji kiekvieną distancijos atkarpą įveikia ypatinga metodika: skiriasi atakos kampas, žingsnių dažnis ir ilgis, rankų mostai, kūno judesių amplitudė. Vienur būtina įsitempti, kitur - atsipalaiduoti. Suklydai - sugaišai - pralošei. Be smegenų neapsieina joks intelektas, tad žymią Bolto talento dalį sudarė gebėjimas žaibiškai sukti galvą.

Išmokęs daryti ko kiti negali, pereini į kitą išmatavimą. Net Boltas nebegalėjo sumušti savo rekordų. Galėjo tik juos pagerinti, ir gerino, bet tai - ne tas pats. Kaskart atbėgdavęs dar greičiau, jis išbraukdavo iš rekordų statistikos ankstesnį laiką, bet ne savo pavardę.

Maratono mėgėjams galioja kitokie dėsniai. Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau. Prieš tris savaites Reikjavike atbėgau per 3:12:36. Tiesą sakant, kadaise tai jau galėjau. Esu bėgęs ir greičiau. Ir iš trijų, ir Vilniuje, ir pan. Bet kam tai įdomu? Vakar, t.y. pastaruosius aštuonerius metus, šitaip spausti neįstengiau.

Susikaupti privertė Čikagos bėgimo mafija, nustačiusi savo maratone kvalifikacinius normatyvus. Iš beveik penkiasdešimtmečių vyrų pareikalavo pateikti šviežią 3:15 pajėgumo įrodymą. Nors Obamai skųskis.        

Maratonui reikia blaivios galvos. Reikjavike skutau nesvajodamas apie pūdytus ryklius ir žydrąsias lagūnas. Treniruočių testų rezultatai prognozavo 3:19. Nenuostabu, per visą praėjusią vasarą nenubėgau nė keturių šimtų kilometrų. Pasitikėjimo įkvėpė tik ultra patirtis. Jaučiau, kad galiu išsunkti daugiau, jeigu nesuklysiu. Aklai laikytis plano - ne išeitis, būtina apgalvotai improvizuoti. 

Atsirišęs sportbačio raištelis sugaišintų septynias sekundes, neplanuotas sustojimas prie tualetų - minutę. Tai tik niekai palyginus su per greita pradžia. Nepagrįstai sutaupyta sekundė kiekviename pirmosios pusės kilometre išvirstų dešimčia sekundžių baudos už kiekvieną kilometro žymą antrojoje. Suklydus šioje aritmetikoje, paprasta pralošti (sau pačiam) dešimt, penkiolika minučių ar net visą pusvalandį. 

Per pirmuosius tris kilometrus pasitikrinau, kaip jaučiuosi. Gerai. Toliau liko kontroliuoti tempą, gerti gėrimus, ryti aminorūgščių žele ir kofeiną, lenkti lėtesnius ir paleisti greitesnius bendražygius, įsitempti įkalnėse ir atsipalaiduoti nuokalnėse, laikytis optimalios trajektorijos ilguose posūkiuose, slėptis nuo vėjo už tvorų ir nugarų, neklupinėti ant akmenų ir šulinių dangčių.

Kai islandai atsiuntė pasiūlymą nusipirkti maratono nuotraukų, neradau nė vienos tinkamos ne tik žurnalo viršeliui, bet ir asmeniniam albumui. Visose atrodau kaip sunkiai fiziškai dirbantis žmogus ties absoliučia galimybių riba. Nieko keista. Įdomu tik tai, kad bėgdamas taip nesijaučiau, nes apie tai negalvojau. Smegenys buvo užsiėmusios kitais uždaviniais. Finišavęs prisiminiau pojūtį po trijų valandų stojamojo egzamino. Panašus.  

Vilniaus maratoną buvau pasilikęs atsargai, jei būtų tekę taisyti Reikjaviko klaidas. Laimingai susiklosčius anam egzaminui, šiandien galėjau pakvailioti darydamas ką noriu ir negalvodamas ko negaliu.  

2017 m. rugsėjo 3 d., sekmadienis

Christoph Schäfer: “Verta ieškoti ko nors revoliucingai naujo”


Taigi, ką norėtumėte sužinoti?

Gal galėtume pradėti nuo pažinties atnaujinimo? Pamenu, kaip vedžiojote mane po CERN (Conseil Européen pour la Recherche Nucléaire) požemius...

Kada tai buvo? Aš išties nebe...

Lankiausi Ženevoje 2014-aisiais, spalį, beveik prieš trejetą metų.

O, taip seniai. Aišku.

Taigi man pirmiausia būtų pravartu ir įdomu tiksliau suvokti jūsų vaidmenį: ką dirbate dabar, ką esate užbaigęs. Paskui pereitume prie klausimų apie mokslo atradimus.

Puiku. Kalbant apie mano asmenį, tai anuomet, keturioliktųjų spalį, buvau tarpinėje fazėje: dirbdamas su CMS (Compact Muon Solenoid) eksperimentu saugos tarnybos vadovu, perėjau prie tarptautinių santykių. O pastaruosius porą metų dirbu vien su tarptautiniais ryšiais.

Mums paskyrė naują vadovybę, naują direktorių. Pasikeitė struktūra. Dabar esu atsakingas už ryšius su valstybėmis ne narėmis ir asocijuotosiomis narėmis Europoje ir Vidurio Azijoje.

Tai, kad Lietuva per tą laiką tapo asocijuotąja nare, iš esmės yra jūsų nuopelnas?

Drauge su Ryčiu (Rytis Paulauskas - Lietuvos diplomatas, buvęs ambasadorius prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje - I.S. pastaba). Taip.

Kiek kitų šalių dar pavyko pritraukti?

Slovėnija tapo asocijuotąja nare prieš porą mėnesių. Latvija rengia paraišką, turime Ministro Pirmininko laišką, kad ji norėtų tapti asocijuotąja nare, o vėliau - tikrąja nare. Estija taip pat norėtų netrukus prisijungti kaip tikroji narė, kalbamės su jos atstovais labai konkrečiai. Baltijos šalys tapo labai aktyvios, matyt, Lietuvos įsitraukimas paskatino kitas dvi: jeigu jie gali, galime ir mes. Taip jau nutinka su kaimynais. Pavyzdžiui, paraiškas pateikė Indija ir Pakistanas, bet Pakistanas sukosi spėriau. Tai pastebėjusi Indija taipogi sukruto.

Dar dirbame su Balkanais arba Pietryčių Europa, Balkanai tapo nebemadingas vardas. Slovėnija taps tikrąja nare per penkerius metus, Serbija nori to paties. Kroatija yra pateikusi paraišką, bet ten kol vyriausybė ima ramiau dirbti, vėl ateina rinkimai, ir mūsų pokalbiai nutrūksta. Nėra pažangos. Juodkalnija juda stebėtinai sparčiai, bet ten sena mano pažįstama pernai tapo mokslo ministre.

Juodkalniečiai turi vien Mokslo ministeriją?

Taip, jie turi Mokslo ministeriją ir Švietimo ministeriją. Dvi atskiras.

Vidurinėje Azijoje dirbame su Kazachstanu. Man tą sritį priskyrė todėl, kad penkios stanų valstybės anksčiau buvo Sovietų Sąjungos dalis, mes jas laikome labiau vakarietiškomis nei rytietiškomis. (Juokiasi) Jų mentalitetas gana azijietiškas. Su Kazachstanu judame gerai, nes dirbame per tokį Tokayevą, kuris anksčiau vadovavo Jungtinių Tautų biurui Ženevoje ir gražiai sutarė su viena mano kolege. Asmeniniai ryšiai juk labai svarbūs. Tokayevas grįžęs į Kazachstaną, dabar išrinktas Senato pirmininku. Antras žmogus. Atveria daugybę durų, todėl Kazachstanas labai priartėjo prie CERN.

Kaip matote, dirbu įvairialypį ir įdomų darbą.

Tai jau tikrai. Gal galėtumėte paaiškinti skirtumą tarp asocijuotosios ir tikrosios narystės?

Taip. Yra trys skirtumai. Pirmiausia - įnašas. Asocijuotoji narė moka tik dešimt procentų nuo mokesčio, privalomo tikrosioms narėms.

Aha.

Bet - yra taikomas vieno milijono slenkstis, todėl mažoms asocijuotoms valstybėms mokestis išeina santykinai didesnis. Lietuva, tapusi tikrąja nare, mokėtų 2,8 milijono, o dabar moka milijoną kaip asocijuotoji. Išeina ne dešimtadalis, o trečdalis.

Aišku.

Antra - dalyvavimas Taryboje. Asocijuotosios narės, kaip ir tikrosios, joje turi po du atstovus, tačiau jie negali balsuoti. Manau, tai logiška: nemoki tikrojo įnašo - nebalsuoji.

Ir trečia - asocijuotoji narė jokiu pavidalu negali gauti daugiau vertės nei įneša. Jei įnešate milijoną, tai negalite tikėtis iš CERN didesnės suminės vertės užsakymų savo verslams ar atlygio nusamdytam personalui.

Manau, asocijuotoji narystė yra geras sandoris. Jūs iš esmės visur dalyvaujate mokėdami mažiau. Sėdite drauge sprendžiant visus klausimus, tik nebalsuojate.

Kam jums tiek narių? Jei neskaičiuotumėte finansų ir nesivaikytumėte prestižo, ar būtų prasmės šitaip plėstis?

Tai lemia mūsų filosofija: kodėl mes norime augti? Yra du dalykai. Pirmiausia norime skleisti kvantinę fiziką arba mokslą apskritai, todėl mums reikia daugiau narių. Antra, daugiau narių - daugiau įnašų. Didesnis biudžetas.

Tai aišku, bet gal yra kitų motyvų? Kokią narę CERN organizacijoje laikytumėte geresne už kitą? Ką įtraukti jums atrodo svarbiau: Kazachstaną ar Kroatiją?

Gerai, dabar suprantu, ko klausiate. Yra trys kriterijai, reikalingi narystei pasiekti. Pirma, valstybė turi rimtai įsipareigoti ilgalaikiams santykiams. Visa šalis, ne koks vienas patrakęs profesorius.

Antra, tos šalies pramonė turi būti konkurencinga. Tai svarbu, kad ji galėtų varžytis dėl CERN užsakymų, kitaip narystė nuvils, o mums to nereikia.

Trečia, šalyje turi egzistuoti dalelių fizika. Sėdėdami už vieno stalo, narių atstovai sprendžia dalelių fizikos ateitį. Jos neišmanydami jie negalėtų nieko spręsti. Lietuvos atveju tai buvo svarbus aspektas. Mes jautėme politinę valią, Prezidentė visiškai rėmė narystės siekį. Pramonę jūs turite, jokių abejonių: lazerių gamyba ir panašūs verslai, pats geriau už mane apie tai žinote. O štai jūsų dalelių fizika, nors ir egzistuoja, bet gana silpna ir išskydusi: šiek tiek - ten, truputis - čia... Įvertinę padėtį, teikėme pasiūlymą Mokslo tarybai, kad kuriame nors universitete būtų įsteigta Dalelių fizikos katedra, galėsianti koordinuoti veiklą šioje mokslo srityje.

Svarstant apie Kroatiją ir Kazachstaną, reikia turėti galvoje, kad CERN pagal konstituciją yra europinė organizacija. Kiekviena ES narė yra visada laukiama be jokio ypatingo kvietimo, todėl Kroatija turėtų aiškią pirmenybę. Kalbant toliau, derėtų lyginti jų fizikos pasiekimus. Kazachstanas beveik neturi dalelių fizikos, tačiau neprastai vysto branduolinę fiziką, todėl mums yra įdomus. Teoriškai Iranas būtų puiki valstybė narė, tačiau politiškai šiandien tai sudėtinga.

Bet kuri valstybė gali prisijungti prie tam tikro eksperimento, net ir nebūdama narė. Naujoji Zelandija dalyvavo CMS bandymuose, kurių įrenginius jūs matėte, nes CERN suteikia pajėgumus įvairiausiems tyrimams.

Pamenu, kaip jūs per valandą išdėstėte man įvadą į dalelių fizikos pagrindus...

Pirmiausia, esu fizikas. (Juokiasi)

Dabar vėl paklausinėsiu apie fizikos dalykus, tik ne pernelyg giliai. Žinote, mane anas susitikimas įkvėpė toliau skaityti ir kalbėtis apie visatos pradus. Pernai Valstijose susipažinau su profesoriumi Alanu Lightmanu. Jis yra ne tik žymus teorinės fizikos daktaras, bet ir įdomus rašytojas, poetas. Lietuviškai išleidome jo „Einšteino sapnus“, tai radau progą vėl pasikalbėti. Noriu su jumis aptarti nuliūdinusį pastarojo pokalbio įspūdį. Iš Lightmano išgirdau - galbūt tai tik mano netikęs suvokimas - kad abi vyraujančios fizikos teorijos: stygų ir multivisatos, - atima iš mokslininkų viltį ištirti viską iki galo. Kadaise jaunuoliai studijuodavo fiziką, tikėdamiesi prisidėti prie visatos perpratimo. Ankstesnės teorijos skatino viltis, kad įmanoma išsiaiškinti, kaip viskas buvo, yra ir bus iš tikrųjų, o dabar aiškėja, kad tokios svajonės bergždžios. Pasirodo, mokslas jau susitaikė su tuo, kad pasaulis pažinus tik iki tam tikros ribos. Pranyko fundamentali paskata mokytis fizikos. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?

Ne. Nesutinku. Ir paaiškinsiu, kodėl.

Tai primena man vieną prieš daugelį metų paskelbtą pareiškimą, berods Laplace‘o, kad jeigu kas nors nusakytų jam bet kurios žvaigždės visatoje greitį ir padėtį, jis galėtų tiksliai apskaičiuoti jos padėtį ir greitį bet kuriuo momentu praeityje ar ateityje. Jis teigė, kad viskas yra nulemta, nėra jokio laisvės laipsnio.

Tačiau atsiradus kvantinei fizikai, paaiškėjo, kad neįmanoma tiksliai išmatuoti nei padėties, nei greičio.

Dalelių padėties ir greičio? 

Bet ko.

Net žvaigždės?

Net šitos stiklinės. Aš negaliu tiksliai nusakyti, kur ji yra, ir tuo pat metu apskaičiuoti jos greičio. Dėl fundamentalių fizikos dėsningumų tai nėra įmanoma. Tai neapibrėžtumo principas.

Kai jūs kalbate apie daleles ar žvaigždes, galiu patikėti jų neapibrėžtumu, bet jei rodote į šią stiklinę, man regis, aš galiu lengvai nusakyti, kur ji yra, ir teigti, kad jos greitis tuo metu yra nulinis.

Taip, bet tik tam tikru tikslumu. Jei norėtume kalbėti labai tiksliai, jūs to negalėtumėte.

Kuriems galams kalbant apie stiklinę, prireiktų tokio perdėto tikslumo?

Žinoma. Kvantinė fizika labai mažai ką reiškia kasdieniame gyvenime. Gal nebent mobiliesiems telefonams. Net tiltų statytojams nereikia kvantinės fizikos, nes jie gali nutiesti tiltą, remdamiesi Niutono mechanika.

Taigi stiklinei minėtas neapibrėžtumas nereikšmingas, nors ir išmatuojamas, bet filosofiškai žiūrint jis svarbus. Pasikeitė mokslo požiūris: anksčiau viskas buvo nuspėjama, dabar - niekas.

Brolis praeitą savaitgalį man papasakojo, kad mokslininkai nesugeba paaiškinti, kodėl kramtomoji guma limpa prie batų padų ar stalo paviršiaus. Pagaminti ją - vieni niekai, o suprasti - nelengva.

Tiesa, taip ir yra. Lipnumas, klijavimasis yra itin sudėtingi procesai. Tai, kad neturime teorijos, paaiškinančios, kas yra lipnumas, netrukdo mums pasigaminti lipnių daiktų. Tai panašu į alchemiją. Alchemikai vienu metu buvo nemažai pasiekę, nors visai nesuvokė, kuo užsiima ir kaip tai veikia. Kinai taip ir išrado paraką. Taigi, ką nors nuveikti galima ir nesuprantant. Kitas klausimas - kas yra supratimas?

Gerai, bet grįžkime prie klausimo...

...kodėl verta studijuoti fiziką? Būtent. Sutinku, kad kvantinė teorija, taip vadinamas standartinis kvantinės fizikos modelis, yra gana vykusi. Ji aprašo visa, ką mes stebime. Šešiasdešimt metų mokslininkai eksperimentuoja, ir teorija laikosi. Bandymų rezultatai ją atitinka. Ji atrodo teisinga. Tai varo į neviltį, nes ši teorija neleidžia perprasti visko, nors ji paaiškina bet ką, su kuo susiduriame eksperimentuodami.

Mes turėtume toliau studijuoti fiziką, nes fizika - tai ne vien teorijos. Teorinė fizika - tik dalis fizikos mokslo. Nei standartinis modelis, nei kiti modeliai: supersimetrija, stygos, multivisata,- nėra įrodytos teorijos, tai labiau filosofija. Taigi mums reikia kvantinių fizikų, kurie eksperimentuodami tikrintų standartinį modelį, kol jį įrodytų, arba atvestų mus prie ko nors naujo.    

Tai kam jums, eksperimentuotojams, reikalingos tos filosofinės teorijos?

Jos mums reikalingos, nes mes gauname milijonus duomenų. Hadronų greitintuve vyksta milijonai susidūrimų, ir mes pamatome daugybę dalykų, kurie nėra įdomūs, nes suprantami. Mes juos metame lauk. Pasiliekame tik įdomius. Čia kaip su nuotraukomis. Padarote daugybę nuotraukų ir peržiūrėdamas nemažai jų ištrinate, pasiliekate tik tas, kurios jums patinka. Bet tam, kad pasiliktume vertingus duomenis, mums reikia teorijos, kuri kur nors vestų.

Pateiksiu tokį pavyzdį. Vietoje protono imkime mano laikrodį. Tarkime, aš nežinau, kaip jis veikia. Imu plaktuką ir sudaužau jį į šipulius. Nufotografuoju. Imu kitą lygiai tokį pat laikrodį, vėl daužau, vėl fotografuoju nuolaužas. Ką matau? Visai kitokį išsibarstymą. Atsitiktinį. Pakartojęs tą patį eksperimentą milijoną kartų, aš imsiu pastebėti tam tikrą dėsningumą. Suprasiu, kad nuolaužos išsibarsto ne visai atsitiktinai: vienos lekia į tą kampą, kitos - į aną. Bet ar aš šitaip sužinosiu, kaip veikia laikrodis? Ne. Tam reikia teorijos.

Būdamas teoretikas aš galiu fantazuoti, kaip veikia laikrodis arba atomas. Eksperimentuodamas susidūrimais aš gaunu duomenų, ir jeigu jie paneigia teoriją, reiškia, ji klaidinga. Ieškau kitos teorijos, vėl tikrinu. Kai bandymų rezultatai atitinka teorinius skaičiavimus, laikome, kad kažką supratome. Taigi, mums reikia teorijų.     

Dabar jūs remiatės lauko teorija?

Taip, kvantinio lauko. Kitaip sakant, tai kvantizuota elektromagnetinio lauko teorija.

Tai savo reikmėms jūs išsiverčiate be stygų ir multivisatų?

Taip.

Ten jau kitos istorijos.

Visiškai. Mes analizuojame savo duomenis itin tiksliai. Taip tiksliai, kad kadaise galėjome nuspėti dar neatrastos dalelės masę. Nepajėgėme jos atrasti, nes ji anuomet buvo tiesiog per sunki mūsų greitintuvui, o masę jau žinojome netiesiogiai išmatavę. Patikslinome teorinius skaičiavimus, remdamiesi savo eksperimentų duomenimis. Tada Valstijose jie buvo įsirengę galingesnį greitintuvą, ieškojo mūsų nurodyta kryptimi ir atrado tą kvarką.

Taigi ši teorija tokia stipri, kad gali aprašyti dar neatrastas daleles.

Jeigu taip, tai ar joje dar likę neatskleistų svarbių dalykų?

Ooo, apverskime šį teiginį: beveik niekas ten neatskleista.

Mes matome žvaigždes. Stebime galaktikas. Jos sukasi. Skaičiuodami galaktikų parametrus, randame, kad ten turėtų būti daug daugiau masės. Kitaip jų sukimasis nepaaiškinamas. Tačiau sudėjus visų matomų žvaigždžių mases, jų suma išeina kur kas mažesnė.

Tamsioji medžiaga.

Tamsioji medžiaga. Tamsioji todėl, kad negaliu jos matyti. Tiek to, galiu ją apskaičiuoti netiesiogiai. Apskaičiuoju, ir viską sudėjęs gaunu milžinišką visatos masę. Visatos, kuri vis plečiasi. Plečiasi vis tolyn ir greityn. Tačiau taip neturėtų būti. Būdama tokios masės, ji turėtų ne plėstis, o subliūkšti. Reiškia yra dar ir tamsioji energija, stumianti visatą plėstis. Ir mes nenutuokiame, kas tai yra. Gal dar neatrasta jėga?

Mes suvokiame tik penkis procentus visatos. Devyniasdešimt penki yra arba tamsioji energija, arba tamsioji masė. Apie tai mes neturime menkiausio supratimo.

Tai išties turėtų įkvėpti jaunus tyrėjus.

Būtent! Man regis, tai - nuostabu. Problema tokia, kad jeigu mūsų teorija teisinga, tai tikimybė atrasti ką nors reikšminga yra visiškai menka. Verta ieškoti už teorijos ribų. Nes aš tikiuosi, kad ji nėra išsami, aš tai žinau. Verta tyrinėti, tikintis ko nors visiškai revoliucingai naujo.  

Toks atradimas pajudintų ir anas fundamentalias teorijas, apie kurias kalbėjo Lightmanas?

Taip, be abejo. Aš labai tikiuosi.

Žinote, kalbant apie visatos kilmę, mes gerai esame ištyrinėję jos radimąsi per 13,8 milijardų metų, tačiau pirmieji 380 tūkstančių metų yra nepermatomi. Net su galingiausiu teleskopu.

Teleskopas šiuo atveju - metafora?

Ne. Ne, ne, ne.

Kaip gi jūs teleskopu permatote praeitį?

Labai lengvai. Šviesos greitis yra baigtinis dydis. Žiūrėdamas į žvaigždę, nutolusią per šviesmetį, aš matau pernykštę žvaigždę.

Taip.

Bangos užtrunka. Kai girdžiu jūsų balsą, jūs galite būti jau miręs.

Teoriškai.

Aš girdžiu tai, ką jūs pasakėte, bet nežinau, kas galėjo nutikti po to. (Juokiasi)

Tiesa. Tai jūs teleskopu galite aptikti šviesą, išspinduliuotą po 380 tūkstančių metų ir vienos sekundės nuo Didžiojo sprogimo, bet ne anksčiau?

Teisingai. Ne anksčiau.

Tik pernai mes įrodėme egzistuojant gravitacines bangas. Jos galbūt leis mums prisikasti arčiau Didžiojo sprogimo. Reikės dar keliasdešimt metų išradingai eksperimentuoti.

Ar jas spinduliuoja bet koks daiktas?

Taip. (Trinkteli stikline į stalą) Štai jums gravitacinių bangų spinduliuotė. Ir truputis išlaistyto vandens, atsiprašau.

Sulčių.

Taip, sulčių. Kai masė tokia menka, jų neįmanoma išmatuoti. Galime jas stebėti tik supernovos atveju, kai sprogsta didžiulė žvaigždė. Kol kas mūsų bandymai labai žali, bet po kokių dvidešimties ar keturiasdešimties metų gal galėsime užfiksuoti gravitacijos bangas ir pajudinę stiklinę.

Puiku, yra ko laukti. (Juokiasi)

Būtent. Fizika yra stulbinanti sritis, todėl jos verta mokytis. Didžiulis pasaulis kol kas neištirtas.

Nuostabu. Noriu jūsų paklausti apie dar vieną teoriją - sąmonės. Iš Roberto Calasso knygų susidariau įspūdį, kad Senovės indai, Vedų civilizacija, ją turėjo. Jų kosmologija aprėpė ir sąmonę. Kai kurie šiuolaikiniai filosofai mėgina jungti apmąstymus apie sąmonę su kvantine fizika. Ar jums tai įdomu?

Mes, dalelių fizikai, aprašome pasaulį vos keletu dalelių. Dažniausia naudojamės tik dviem ar trimis. Tai visiškai nenatūralu, nes kur tik pažvelgtume, aptiktume daugybę dalelių. Stiklinę sudaro milijardų milijardai dalelyčių. Tai, kad suprantate vieną dalelę ir jos santykį su kita dalele, jau šis tas, tačiau sudėję jas visas krūvon aptiksite naujų reiškinių.

Suvokdami pagrindus mes nežinome, kaip veikia sudėtiniai dalykai. Sąmonė, matyt, yra toks reiškinys, susidedantis iš daugybės dalelių, veikiamų daugybės jėgų. O mes tiriame tik daleles, kurias galime aprašyti matematiškai. Smegenis aprašyti matematiškai būtų labai sunku. Kurdami dirbtinį intelektą galime simuliuoti smegenis, bet ne paaiškinti, kaip jos veikia.

Taip, vieni mėgina simuliuoti, kiti - emuliuoti, dar kiti - kurti dirbtinį intelektą nuo nulio. Kai kurie projektai finansais pranoksta jūsiškius, tai gal galėtumėte paieškoti sinergijos?   

Manau, kad yra skirtumas tarp intelekto ir sąmonės. Kas nors gali būti intelektualus, bet nesąmoningas.

Ko gero.

Mašina gali turėti intelekto, bet nesuvokti savęs.

Toks žodžių žaismas dabar madingas, kai telefono programėlę kas nors pavadina intelektu.

Taip, sutinku. Jau prieš 20 - 30 metų CERN žaidė su tokiu dirbtiniu intelektu. Parašėme programą, analizuojančią protonų susidūrimų duomenis ir gebančią mokytis, tobulėti. Panašūs dalykai dabar paplitę, bet man regis jie tokie tolimi nuo sąmonės, kad neverta painiotis.   

Būdamas fizikas aš pirmiausia klausčiau, kaip sukūręs ką nors sąmoningo aš įrodysiu, kad tai - sąmonės apsireiškimas. Kokie sąmonės kriterijai? Kaip man žinoti, kad jūs sąmoningas? Aš nežinau. Aš galiu žinoti, kad pats esu sąmoningas, bet nesu tikras dėl jūsų.

Galimas kriterijus būtų gebėjimas stebėti savo paties mintis. Jeigu kas nors suvokia, kad viena ar kita mintis kilo iš jo, tai jis yra sąmoningas.

Taip. Bet su mašina tai labai sunku patikrinti. Turėtume kelti dar paprastesnius klausimus, kitaip kursime ką nors, nežinodami, ar tai išvis egzistuoja. Negalime statyti tilto, kurio nemokėsime išbandyti. Tiltą išmėginame per jį eidami, taigi visuomet privalome turėti įrankių ar būdų savo kūriniui patikrinti.

Sutinku. Tik man vis tiek norisi įžvelgti sąsajų tarp jūsų veiklos ir sąmonės tyrinėjimų. Net įsivaizduojamos grėsmės kažkuo panašios. Pamenu jūsų pasakojimą apie tai, kaip visuomenė baiminosi, kad greitintuvu sukursite juodąją skylę, ir net Vokietijos Aukščiausiasis teismas svarstė leidimą tam eksperimentui.

Taip, taip.

Dabar diskutuojama apie pavojų, kad dirbtinis intelektas mikliai užvaldys pasaulį su visu jūsų greitintuvu ir atsikratys ne tik CERN vadovybės, bet ir žmonijos apskritai.

Taip. Girdėjau tas diskusijas. Ir kas iš to? Mes per amžius kurdavome dalykus, kurie darė įtaką pasauliui. Pirma sukurdavome, paskui stebėdavome pasekmes. Kodėl šįkart, pirmą kartą istorijoje, turėtume pirmiau pagalvoti prieš veikdami? To niekada nebuvo ir niekada nebus. Mes tiesiog darome tai, ką pajėgiame. Žengiame priekin. Einame, einame tol, kol trenkiamės į sieną. Niekada nesustojame patys. Nejaugi manote, kad žmonija gali susivokti?

Ne, nemanau. Visiškai jums pritariu.

Galbūt žmogus yra ne evoliucijos viršūnė, o jos dugnas?

Akivaizdu, kad dėl evoliucijos mums jau vėloka apsispręsti. 

Būtent. Neturiu jokių iliuzijų. Mes sieksime bet ko, kas tik atrodys įmanoma. Tuomet sakysime: „Ups! Pasirodo, tai buvo klaida. Varom pirmyn!“  

(Abu juokiasi)

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

Gintaras Papečkys: „Žmogus pasikeičia iš esmės“


Papasakokite, kokia yra plastinės chirurgijos esmė. Ką jūs dovanojate pacientams?

Taip atrodo, kad jūs irgi baigęs mediciną?

Taip, esu medikas pagal išsilavinimą. Pediatras.

Kada jūs baigėt?

Devyniasdešimt ketvirtais.

Aš baigiau aštuoniasdešimt pirmais, dar tarybiniais laikais. Buvau geras studentas, kurso seniūnas, visokie tokie dalykai... Šiaip taip gavau vietą Klinikose. Nors ir buvau nusipelnęs, bet nebuvau komjaunuolis, ne per tą liniją. Bet dabar jau ne paslaptis - užteko vienam žmogui pakelt ragelį, tik pasidomėt, kaip man sekasi (Juokiasi), ir gavau vietą pas geriausią chirurgą Mikalauską. Gal girdėjot tokį?

Taip, garsi pavardė.

Mikalauskas. Gavau ten pas jį dirbti, buvo labai gera mokykla, taip galiu pasakyt. Pradėjau praktiką, dirbau bendru chirurgu Klinikose. Standartinis kelias. Ir pas mus atvažiavo toks Damanskis, girdėjot gal - lietuviškos kilmės plastikos chirurgas?

Iš Amerikos?                  

Iš Amerikos, taip. Na, ir jis mums paskaitė paskaitas apie estetines operacijas. Ir parodė Klinikose. Aišku, ten buvo toks... Vyresni labai juokėsi. Aš irgi pasižiūrėjau kažkaip taip: na, daro ir daro - nieko ypatingo. Bet kažkas lyg užsikabino, pradėjau toliau gilintis. Nes mūsų tais klausimais gi nieko nemokino. Tarybiniais laikais buvo Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, viena tokia ligoninė, kurioje darė estetines operacijas, bet ji kažkokia keista, ten lyg mokama buvo... Mažai mes apie ją ir žinojom.

Paskui, devyniasdešimt pirmais, aš buvau entuziastas privačios medicinos. Mes buvom trisdešimt penkių metų, ta karta. Vadino ją prarastąja, bet  mes dar lyg kabinomės šiek tiek į naujienas. Ir aš išsipirkau patentą, pradėjau važinėt po namus konsultuot. Privačiai, kaip chirurgas. 

Aha.

Ir susidūriau su tais Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, išoperuotais pacientais. Krūtų operacijos padarytos, veidas nušveistas, tokie ten... Paskui žinos ėmė kauptis, susikūrė Kaune privati pirmoji klinika, kurioje normaliai konsultuodavom. Iš rusų atsiimtoje Karo ligoninėje įkūrėme operacinę ir pradėjome daryti tas estetines operacijas. Mano vedlys buvo Renaldas Vaičiūnas. Gal žinot? Jis - vilnietis...

Mikrochirurgas.

Taip, jis važinėdavo iš Vilniaus, aš jam asistuodavau. Ten būdavo minios žmonių. Minios. Bėgdavom nuo pacientų, iki tokio lygio. Nesuprasi, kaip jie žinodavo, ten tik skelbimas kabėjo. Ateidavo per dieną po dvidešimt-trisdešimt konsultuotis. Ir operacijų kalnai buvo.

Kokios tai operacijos?

Estetinės.

Bet - veido ar krūtinės, ar...?

Viską darėm: ir veidai, ir krūtinės, ir nosys, ir riebalų atsiurbimai, pilvai... Nes Renaldas, jis devyniasdešimt pirmais metais per pučą teikė pagalbą nukentėjusioms. Ir kadangi buvo ta banga, tokie prancūzai jam padarė galimybę nuvažiuot į Prancūziją pasispecializuot estetinėj chirurgijoj.
Tai žinot, buvo toks vakarietiškas naujas gūsis. Renaldas buvo grįžęs, jam reikėjo realizuotis, o čia - privati klinika. Ir mes pradėjom varyti... (Juokiasi) Buvom jau subrendę chirurgai, operuot ten nebuvo sudėtinga techniškai, aš jau toks buvau kietas, operavau skrandžius, storąsias žarnas. Bet esmė buvo - ką padaryt? Kaip tą grožį išgaut?

Grožį?

Grožį, grožį... Išoperuot nėra sunku, bet kaip padaryt, kad būtų gražu? Odytę patempt, atrodė - ką čia... Bet kai pradėjau asistuot, pamačiau, kad aš nieko nemoku. Man toks šiek tiek šokas buvo, nors save laikiau chirurgu.

Paskui patiko labai man ta sritis. Galiu pasakyt, kas man kaip chirurgui patiko labiausia. Iki tol mes vien tik griaudavom: operuoji strumą - išmeti dalį skydliaukės, operuoji skrandį - išmeti jo dalį, operuoji krūtį - ją nupjauni.  O čia - sukuri kažką nauja: gražesnę nosį, gražesnes ausis, pilvą gražesnį. Psichologiškai lengviau.

Tačiau dėl strumos ar skrandžio niekas savo malonumui į chirurgą nesikreipia, būtinybė verčia. Liūdnos tos indikacijos, bet aiškios. O pas estetikos chirurgą atėjęs žmogus gali klysti. Ar nenutinka taip, kad šiandien jam atrodo gražu viena, rytoj - kita?

Taip, klausimas geras. Tik medikas ir gali suprasti. Ligos atveju yra gydytojas ir pacientas. Pacientas yra absoliutus klausytojas ir gydytojo nurodymų vykdytojas. Jeigu išgydai, esi laimėtojas. Pergalė. Gydytojai dažnai, pažiūrėkit, ir sudievėja. Girdim tokių dalykų.

O čia mes esam partneriai. Lygiaverčiai partneriai. Jis nori, aš galiu. Jeigu mes sutariam, rezultatą pasiekiam. Bet jeigu aš paciento neįvertinau, jis laiko, kad atiduoda viską: „Pažiūrėsim, ką tu padarysi“, tai aš lieku viskuo kaltas. Pradžioj aš nelabai pagavau tuos dalykus. Nudegdavom. Pirmas konfliktas, pavyzdžiui, buvo su gydytoja, kuri norėjo krūtis pasidaryt, nes šeimoj buvo konfliktai. Labai stengėmės, kaip buvom įpratę, lyg medikams daryt kažką ypatingiau. Na, o paskui pasipylė kaltinimai. Mums sunkiausia yra suprast paciento norus: ar jie realūs, ar jis teisingai įsivaizduoja operacijos rezultatą. Ar žino, kad reikės kentėt po operacijos, kad bus mėlynės, kad reikės palaukt kartais net porą metų. Iššūkis.

Jūs pacientų gatvėje gi negaudote, patys ateina. Jiems kažko trūksta. Ir tuomet, man įdomu, kaip jie suformuluoja užsakymą? Kaip jūs aptariate lūkesčius? Kaip sutariate, kas gražu? Juk čia panašu į skulptoriaus darbą: ar veidas turi būti gražus, ar įdomus?  

Labai aktuali problema, kadangi pacientas irgi turi būti išsilavinęs šioje srityje. Jis turi žinot estetinės chirurgijos, estetinės medicinos galimybes, įsivaizduot rezultatus. Jau pačioj pradžioj aš susidūriau su paciente iš Brazilijos. Lietuvė, atvažiavusi norėjo darytis veido operaciją. Ir pačiam visada būna toks psichologinis... Tu padarai - ji visada iš pradžių būna baisesnė. Kiekvienas žmogus po operacijos atrodo baisiai, reikia iškentėt, po kokio mėnesio jis išgražėja. Tai žinokit, jinai mane po operacijos ramino: „Daktare, nepergyvenkit, viskas čia bus gerai“. Nes matė mano akyse tokį, žinot...

Siaubą?

Stresą. Nes dabar tai aš turiu patirties, galiu drąsiau elgtis, o tada... O ten Brazilijoj visi operuojasi, ji turėjo draugių, buvo mačiusi visko.  

O tuo pačiu metu buvo pacientė iš Lietuvos, užsisakiusi veidą, kai po savaitės turėjo jos Gimimo diena būti, jubiliejus... Tai sesuo, pamačiusi ją, nualpo. Mano šefas, klinikos vadovas, dar nebuvo matęs tų operacijų, puolė į paniką, man kitą dieną skambina, kai ta pacientė tokia... Žodžiu, ta moteris nukėlė Gimimo dieną, visoms pasakė, kad buvo avarija. Ir kai padarė šventę po mėnesio, kai kas sakė: „Na, bet kaip tu išgražėjai po tos avarijos“.

Smagu, bet grįžkime prie pirmojo pokalbio su pacientu. Ką jūs aptariate?

Taip, pokalbis labai svarbu. Iki šiol Lietuvoje tradiciškai prieš operaciją konsultuoju aš pats. Stengiuosi išklausyti, parodyti savo mąstymą: rezultatus, kas yra gražu. Nors su nuotraukomis dabar irgi niuansų atsiranda... Bet žinote, ypač Lietuvoj, pacientas į mane žiūri kaip į suinteresuotą asmenį. Nes vis tiek yra komercijos momentas, pinigai. Aš jaučiu, kad ir koks būčiau nuoširdus tame pokalbyje, visada pacientas turės abejonių.

Taip.

Tai dabar mūsų gi jau yra daug, ir tie, kas moka save gražiau pateikti, kas turi geresnį įvaizdį, toje konkurencinėj kovoj ir laimi dažniausia. Nes pacientui svarbus tas konsultacijos spektaklis. Na, aišku, finansai...

Aš pats stengiuosi patarti, kad eitų pasitarti pas kelis, ne pas vieną.  Sakau: „Išsirinkit, kuris partneris jums labiausiai tinkamas“. Aš vadinu tai partneryste. „Nes 50 procentų atsakomybės dėl rezultato jūs prisiimate pati, pasirinkdama chirurgą“. Pasirinkai - būk malonus, draugauk. Bandau taip aiškinti.

Dabar esu susidūręs su kita patirtimi - gan sėkmingai dirbu Estijoje. Ten konsultuoja jau asistentas. Jis visą tą parengiamąją konsultaciją atlieka. Dabar mes naudojam tokią šveicarų programą: padarom nuotraukas ir sukuriam 3D vaizdą. Aš galiu modeliuoti, žmogus gali save apžiūrėti, namuose ir draugams parodyti.

Koks gražus taps?

Taip. Su 3D akiniais gali save apžiūrėti. Labai geras dalykas, estai tai daro jau kokie treji metai. Lietuvoje aš dabar bandau įdiegti: darėm akcijas, ir nemokamai, ir leidom reklamas per ekranus. Nu, nė vieno paciento nėr, kad ateitų tai procedūrai! 

Kokiai procedūrai?

Tai 3D simuliacijai. Ne operacijai. Mes galim jus padaryt virtualiai, maždaug, ko jūs tikitės. Tikrai gan realiai - ten nosį, krūtinę, kūno formas. Toks dalykas tikrai galėtų padėti pacientui apsispręst.

Čia jau tikra kūryba, virtuali skulptoriaus dirbtuvė. Tokiems pacientams, kurie nori tapti gražesni, bet tiksliai nežino, kaip norėtų atrodyti, todėl tikisi iš jūsų patarimo, šita simuliacija išties praverstų.

Taip. Labai teisingai užvedėt. Mano svajonė yra daryt ne tuos standartus, kuriuos visi gali: krūtis įdėt, krūtinę pakelt, pilvą patempt... Dabar yra angliškas terminas beautification, va čia jau mes chirurgai pradedam skirtis: vienas taip paišo, kitas - kitaip. Ir pacientas, rinkdamasis pas ką operuotis, jeigu pas mane ateitų, aš galėčiau jam pristatyt savo požiūrį - ką aš galiu iš jūsų padaryti.

Bet žinokit, mūsų pacientai dar užsigauna. Pavyzdžiui, moteris ateina žinodama, kad turi raukšlytę, o aš jai pasakau, kad dar yra ir čia, ir čia... Tai paskui internete skaitau: „Jis yra labai įžūlus, juokiasi iš mūsų trūkumų, verčia daryti ko neprašiau...“ Tokie atsiliepimai. Nors aš perspėju, kad esu gydytojas, šios srities specialistas, nepriimkit mano žodžių asmeniškai.

Bjutifikacija - išgražinimas. Skamba, lyg turėtumėte galingą ginklą. Kokios naudojimosi juo ribos? Ką jūs siūlote toje 3D simuliacijoje?

Simuliacija vis tobulėja, kinta. 3D vaizdas yra naujovė, galima sukinėti, matant save iš visų pusių. Pradžioje lengviau koreguojama buvo tik nosies forma, dabar galime padaryt ir vokų operaciją, veido pakėlimą, pataisyti lūpų formą, pakelti krūtis, įdėti krūtų implantus. Krūtų implantai - kokį dydį dėt, labai įdomu, tai dabar galima iš anksto pasižiūrėt, kaip atrodys. Kūno kontūrus... Net raukšlių fillerius galima pažiūrėt, kaip atrodysi.

Čia kaip savo nuotrauką redaguoti.

Nėra, kad visai fotoshopas. Kažkas panašaus, bet...

Toks pat principas. Programa geriau pasiūlo, kaip nuotraukoje gražiau atrodyti.

Bet viską darai pats.

Aha. Nepaliekat programai...

Automatas nedaro, ne. Aišku, krūtims, pavyzdžiui, yra ir automatas, kad būtų paprasčiau. Dažniausiai pacientai žino: 300, 400 ar 500 mililitrų nori. Jie mililitrais matuoja, nors aš ir aiškinu, kad ne tas svarbiausia. Tai taip ir sukurta programa, mes nusiunčiam tris krūtinės variantus išsirinkt. Gali žiūrėti pati, gali su draugėm pasitart. Yra net pasaulinė bendrija tokių pačių, pasidariusių. Jos įkelia savo nuotraukas, ir visos tariasi, sprendžia, ar tinka. Pas mus kol kas tai vyksta tik labai primityviuose forumuose. 

Programa - tik įrankis. O kokios apskritai yra estetinės chirurgijos galimybės? Turbūt, milžiniškos, žinant, kad šiemet vienas italas Kinijoje ketina atlikti galvos persodinimo operaciją. 

Oho, net galvos.

Galvos ar kūno - kaip pažiūrėsi. Nupjaus žmogui galvą, persodins ant kito kūno. Mažai kas tiki, kad pavyks, bet pamatysim. Taigi, jei pacientas nusprendžia, kad iki tikros laimės trūksta grožio, tuomet jo polėkį riboja tik finansai ir fantazija. Ar tenka iš esmės užsiimti kūno skulptūra? 

Tai mūsų ir tikslas yra - kuo daugiau. Tada tu gali save realizuot, jeigu klientas supranta ir pajėgia finansiškai. Realiai mūsų situacijoje tai - emigrantai, jau atsiranda tokių, kurie gali sau leist. Ir dar mes, žinokit, aptarnaujam visą Skandinaviją: švedai, danai, suomiai, norvegai. Nu žinokit, ten - malonumas man kaip specialistui. Jis ateina, aš jam surašau: reikia tą, tą, tą ir tą...

Bet jūs surašote? 

Aš surašau.

Įdomu. Pakalbėkim apie tai. Taigi, finansai jų neriboja, jie gali už viską sumokėt...

Už viską, ką aš galiu pasiūlyt.

Taip. Tai ar jūs pradedate siūlyt, ar jie labiau žino, ko nori?

Iš pradžių dirba vadybininkai. Jie man parašo: žmogus nori to ir to, kokia jūsų nuomonė? Aš rašau: siūlau tą, tą ir dar tą. Ir dažniausia jie viską supranta, net neklausia.

O kas būna „tą, tą ir dar tą“?

Dažniausiai - veidas. Aš darau veidus, specializuojuosi, kai dirbu su užsieniečiais. Reiškia, yra viršutinis trečdalis, vidurinis ir apatinis trečdalis. Ir kaklas. Dažniausiai žmogus taip ir pasako: antakiai, vokai, skruostai, pasmakrė...

Iš esmės sutvarkote galvą?

Taip, veidą. Aš tuos dalykus pasiūlau, vadybininkai žino kaštus, ir žinokit, čia gerai Lietuvai - važiuoja masiškai. Jiems tinka, jau yra vardas. Tik dabar dėl tos „Grožio chirurgijos“ didelis triukšmas kilęs, kur tuos duomenis pavogė.

Nurims tas triukšmas, daug kam pasaulyje tokių dalykų pasitaiko.

Tas direktorius - mano mokinys, jie iš manęs išaugę yra. Šaunuoliai, jie šitam dalykui pritraukė užsieniečius, mokius pacientus, kurie leidžia mums save realizuot.

Tai veidą jūs sutvarkot. Atvyko žmogus su vienu veidu, gavo kitą.

(Abu juokiasi)

Bet dar lieka visas kitas kūnas.

Tai ten daro kiti chirurgai. Savo klinikoje aš stengiuosi daryt viską, esu platus, mažai ko estetikoje aš nedarau, bet šitam reikale su užsieniečiais aš esu atsakingas už veidą.

Estijoje dirbu. Galiu pagirt estus. Ten jau klientus konsultuoja vadybininkas. Jis dar draugiškiau pašneka už mane, nes aš, žinot, pasakoju, kokios galimos komplikacijos...

Klinikos vadybininkas?

Klinikos. Šiuo atveju tai - savininkė, bet ji - psichologė, labai seniai šioje srity dirba. Aš tai kalbu, kad jeigu namą statai, tai reikės ir griovius kasti, bus dulkių, visko, o ji - apie tai, koks bus gražus namas. Labai greit įsisavina mūsų metodikas, greit perima. Mane pakvietė kaip veido specialistą, aš vis naujienas pateikiu: ką naujo galima padaryti, ir ji labai gražiai randa tinkamus pacientus. Rezultatai net mano paties lūkesčius viršija. (Juokiasi)

Ten darom daug televizijos projektų: nemokamai, bet darom, ką norim daryti. Penkti metai eina po dešimt pacientų per metus. Jiems mes darom nuo A iki Z - viską.

Ir kas yra „viskas“? Apie veidą jau paaiškinote, o kas - žemiau?

Tai paskutiniam projektui buvo nutukęs žmogus, 140 kilogramų. Baisus, beformis. Pirmiausia padaro skrandžio operaciją, jis numeta 60 - 80 kilogramų. Viskas kabo. Tada pakelia krūtis, padaro pilvą, pašalina odos perteklių ir taip toliau. Aišku, veidas arba kabo, arba gražiai susitraukia. Viena pacientė numetė 84 kilogramus, ir man reikėjo santykinai nedaug koreguoti. Padarau nosį, pasmakrę. Stomatologai padaro dantis, dizaineriai aprengia, visažistai nudažo. Nu žinokit, atvirai sakant po paskutinio projekto esu net biskį šoke. (Juokiasi) Tokie rezultatai, kad... Aišku, kainos - tūkstančiai eurų. Trisdešimt penki tūkstančiai. Bet jie gauna už dyką tą dalyką.

Įsivaizduoju, kad yra labai didelis kontrastas, lyginant „prieš“ ir „po“, bet tas žmogus patenka pas jus labai jau prastos būklės - smarkiai nutukęs arba šiaip nuskriaustas...

Gamtos.

Taigi. O jeigu iš gatvės ateitų toks vidutiniškai nuskriaustas, kaip aš, pavyzdžiui? (Juokiasi) Bet tarkime, jis nori tapti gražesnis, labiau pasitikėti savimi. Nuo ko pradėti jo bjutifikaciją? Spėju, kad lengviausia pasiekti paciento džiaugsmą, tenkinant jo lūkesčius, susijusius su lytiškumu. Jeigu moteris jaučiasi, kad jos krūtinė per maža, padidinate - ir palengvėja. Arba vyras - jei nori didesnio penio, turbūt, irgi padedate?

Pagrindinė Lietuvos vyrų operacija. (Juokiasi)

Rimtai?

Vyrai Lietuvoje nieko kita praktiškai nedaro. O šitą... Teoriškai pradžioje skaičiau, kad tokie pacientai gali būti nuo Prezidentūros iki kalinių, nuteistų mirties bausme, ir dabar galiu pasakyti: visa tai turėjau. (Juokiasi) Bet tai čia didelis konfidencialumas, aš negaliu nieko pasakot.

Suprantu.

Tas pats poreikis yra visiems.

Ir jį išsisprendus, jokios bjutifikacijos nebereikia.

Nu gal čia lietuvių vyrams. Gal sakyčiau didžioji dauguma yra iš to žemesnio sluoksnio. Ypač kalėjimų kultūroje nuo to priklauso autoritetas.

Tai jūsų galimybės čia neribotos, galite tą autoritetą kiek tik reikia pakelti.

Ten savos yra taisyklės. Man tai kas, aš - gydytojas, o vat jų ten...

Bet jūs irgi esmingai dalyvaujate. Beje, o ko ten pripildote didindamas?

Riebalų.

Autoriebalų?

Taip, autoriebalų. Ilginam, ten tokį atpalaiduojam raištį. Tai labiau ramybės būsenai. Solidžiau atrodo ramybėje. Su moterimis problemų dažniausia nėra, moterys nu jau labai retai įžeidžia dėl to dalyko. Jiems svarbiau patiems prieš vyrus: pirtis... Ne erekcijos būklėje. Jiems tai labai aktualu, jiems yra tokia problema... Tai supras tik tas, kuriam ji yra, čia negalima logiškai paaiškint. Kai pradėjau daryt, čia kaip ir su estetinėmis operacijomis, aš netikėjau, kad bus minios žmonių, kuriems to reikia.

Elongacijos?

Elongacijos ir pastorinimo. Elongacija yra vienkartinis veiksmas. Jis yra fiksuotas prie gaktikaulio. Akytkūnio apie 40 procentų yra po oda, akytkūnio mes neliečiam. Atpalaiduojam raištį ir tiesiog vat tą išlinkimą padarom bukesnį. Jis lyg ištraukiamas iš vidaus, aišku, lieka randų. Pailgėja kokiais trimis centimetrais.

Paskui riebalų galima sodint ir kelis kartus. Galima padaryt, kad išsipūstų, monstrą kaip turi būt. (Juokiasi) Nu ir darosi, ir tada jie laimingi. Aišku, kai moterų klausiu, sako: „Man nereikia“, bet paskui tas vyras tampa labiau atsipalaidavęs, labiau savim pasitiki. Jis geriau atlieka ir tą aktą.

Tai gal jam geriau pasportuoti?

Gyvenimo būdas labai svarbu. Mes Estijoje darome septyniasdešimtmetes, ir jeigu jos turi gražią figūrą, tai paskui gali ir su kablais, trumpom rankovėm, sijonu iki kelių vaikščioti. O jeigu ji bus...

O jūs galite suformuoti gražią figūrą?

Septyniasdešimtmetei tai jau nieko nepadarysi. Iki penkiasdešimties dar galima ir figūrą kažkaip suformuoti. Atsiurbiam riebalus, kitur persodinam. (Juokiasi) Ką norim, tą darom.

Rimtai? Šonkaulius išimat?

Mhm. Bet tai nėra labai populiari operacija. Čia senesnės kartos jau tie šonkaulių išėmimai, Holivudo. Praeitas etapas, nes lieka randas gan bjaurus, nėra tikslo... Galima ir kitaip figūrą paformuoti, su riebalų atsiurbimu. Riebalai yra toks dabar dalykas, kuriam mes visi meldžiamės. Aišku, turi būti ir paties žmogaus pastangos.

Tai jūs galėtumėte žmogui parodyti: va kaip jūs dabar atrodote, o aš jus perkursiu, ir tuomet atrodysite štai šitaip?

Čia yra svajonė, siekiamybė. Svarbiausia, kad pacientas tavim patikėtų. Taip būna. Iš pradžių žmogus abejoja, po operacijos visai sutrinka, bet paskui ateina, atsisėda - koja ant kojos, sako: „Daktare, norėjau padėkot, esu tokia laiminga.“ Ir tada: „O ką mes dabar darysim toliau?“ Suprantat? Jis jau sėdi atsipalaidavęs, jau kitas žmogus, jis jau tiki. Jis jau pats siūlo: „Už pusmečio darysim tą, dar už pusmečio - tą.“

Persikreipia mąstysena. Ar gali būti, kad smarkiai pasikeitęs iš veido žmogus pamato save kitokį, pradeda suvokti save kitokį ir galbūt pradeda mąstyti kaip kitoks?

Ir vėl noriu pasakyti: labai gerą temą palietėte. Mes darydami tuos televizinius projektus pradedam susidurti, kad žmogus pasikeičia iš esmės. Negraži moteris labai dažnai stovi gale, užriby. Mokykloj, gyvenime, visur. Ir kai mes iš jos padarom gražuolę tikra to žodžio prasme, kyla problemos. Ji nemoka gyvent. 

Ji tampa kitu žmogumi?

Jis tas pats, bet labai gražus. Nėra jis kitas.

Bet aš įsivaizduoju, kad tapatybei veidas labai svarbus. Tokiam pacientui gal net biometriniai duomenys pasikeičia?

Aš dabar galvoju. Nu gal... Vat dabar mes darėm tokius galingus projektus, kuriuose padarėm pakeitimų net labai radikalių. Aš tiesiog net nežinau.

Tai kur nors vykstantį jį gali sulaikyti pasieniečiai? Nors dabar jau atpažinimo algoritmai patikimiau nustato tapatybę per vaizdo kameras, bet gal po jūsų pagražinimų ir jie gali sutrikti? 

Nu nemanau. Jie matuoja kaulinius taškus, kaulinę struktūrą. Manau, kad tie programų algoritmai neima minkštųjų audinių. Vis tiek tu gali numest svorio. Tai, kad ten pakeisi skruostuko ar nosies formą, ar ten smakro - man atrodo, neturėtų sutrukdyti atpažint. Nors iki galo net nežinau. Net ir pranešimų tokių nėra buvę, bet šituos dalykus, kur dabar padarėm, tai aukščiausia klasė mūsų srityje. Gali iškilt toks klausimas, aš manau.

Tai nemanote, kad taip radikaliai pagražindami išvaizdą, jūs koreguojate ir vidinę paciento tapatybę? Žmogus tampa kitoks, praranda buvusį save.

Su tuo grožiu, žinot... Va dabar ką tik mes padarėm tikrą gražuolę iš moters, kuri numetė 80 kilogramų. Labai graži, bet mes su kolegomis kalbam, kad jinai ar nemoka, ar ji depresuoja, bet nesidžiaugia. Ji tapo labai graži, bet neaišku, kaip ji priims tuos pokyčius.

Esu susidūręs, kai kolegos darė vyrui nosį. Padarė tokią moterišką. Ir mama, ir jis pats - didžiausioj depresijoj. Nosis graži, bet moteriška, jis tapo kitas.  

Gal teko operuoti, siekiant sąmoningai pakeisti išvaizdą, kad žmogus taptų neatpažįstamas? Kokį nors slaptą liudytoją?

Neteko. Sakyčiau, gan sudėtinga būtų. Bet neteko.

Ar tai įmanoma?

Vat, aš jums parodysiu nuotraukas, jūs pasakysite, ar tai tas pats, ar kitas, ar atpažįstate žmogų.

O turėčiau? (Juokiasi)

Na, aš manau... Jūs pasakysite savo nuomonę, (Juokiasi) ar atpažinsite. Aišku, pakitimai labai dideli, bet mes visuomet sakome, kad tu liksi ta pati.

Puiku, tuo ir baikime.